Kraujo skonis

Mano citrinmedžiui

Mano gentis dabar prie girdyklų, ten, kur raguočiai. Ten, kur taip lengva keliese jauniklį atskyrus parblokšti. Sotu gentyje, tačiau ankšta. Kraujas beskonis.
Ir prėskas girdyklų vanduo, nesutaurintas troškulio.

Aš rinkausi brūzgyną, kur pro akmenis šykščiai rasoja šaltinis. Ir vėjyje virpa vienintelis žalias citrinmedis, atsisakęs laistomų sodų.
Čia sunkiau, nors pakanka šaltinio ašaros mudviem.

Jam pakanka vandens, man vanduo sykiais prišaukia žvėrį. Tylos paslaptys tykant, virpulys sėlinant, pagreičio įtampos ir plyštantis raumenų plienas šuolyje. Skryždžio akimirka. Kraujo skonis, dar aukos nepalietus yra tavo užstatas. Trykštanti kaklo arterija jau tavo atlygis.

Palaimos grimasa, jokio ilgesio genčiai. Apsunkę vokai, slepiantys akių gintarą. Skrydis ir atlygis. Kraujo skonis ir soties fiziologija. Drybsau po tavimi, mano žaliasis bičiuli.
Laimingas, dėmėtas tavo šešėliu.