su šalčiais

sidabrinio miesto tarpupirščiuos
lyg čigonas švilpauja vakaras.
prašo eiti, kol leidžia ir nupučia
paskutinę šviesą iš gatvės.

taip prisirpsta tyla šitoj žemėj,
tartum miego bitei įgėlus
ir sulaužius veiklumo sraigtelį
dar vienai plastikinei lėlei.

sidabrinio miesto tarpupirčiuos
sraunios upės traukias į vidų –
pirštais šalčio paliestos gūžiasi
ir išsenka didi jų stiprybė.

o kažkur mėnesienos akivaizdoj
baltos snaigės kryžiuojas į sapną.
į namus nebegrįši, paklydėli,
nes čigonas nušvilpė raktą.