Velnių medžiotojas 2: Alibahas (5)

Smėlio dalelyčių debesis netrukus apsiautė visą mūsų menką  „karavaną“.  Riteriai jojo ratu, lyg sveikindami, lyg ir stengdamiesi įbauginti. O gal tiesiog norėjo, kad mes turėtume pakankamai laiko pasigrožėti  jų herbais.
Kai jiems nusibodo, pavarė žirgus tiesiai į mus ir privertė sustoti per padorų atstumą.
- Jūsų aukštybe, - pirmoji skardinė kilstelėjo antveidį ir trūktelėjo stiebą, ant kurio plėvesavo  vėliava. Taip riteris sveikinosi su princese. Pilno ritualo atlikti jis negalėjo, o ir neprivalėjo tokiomis sąlygomis daryti. – Termiras jaunesnysis jūsų paslaugoms!
- Malonu jus matyti, Termirai, - šaltai linktelėjo Licera, - Noriu, kad eikliausias žirgas nugabentų mane į rūmus. Kelionė į Inomehą  žlugo, turiu ją pradėti iš naujo.
- Klausau įsakymo, jūsų didenybe! Eikliausią žirgą!
Aš vos susilaikiau neprunkštelėjęs. Asmeninė Irmiro gvardija man todėl ir nepatiko, kad beveik visi joje elgiasi lyg pelkinių grybų apsiuostę. Ištikimi iki beprotybės, gyvuojantys nuo įsakymo iki įsakymo. Sakoma, toje gvardijoje yra netgi tokių, kurie patys vieni išjotų pasitikti ordos priešų, jeigu tik įsakymą iš valdovo gautų.
Tačiau, toje pačioje gvardijoje yra ir visai neblogų vyrukų. Aukštų pareigų jie, žinoma, neužima, betgi elgiasi kaip mąstantys.
Iš po skardinės šalmo į mus žvelgė du blankūs žiburėliai. Pro plyšį jo veido nesimatė.
Princesė nušoko nuo Pegaso ir prie jos kaipmat prijojo vienas iš vyrų, kurio žirgas greičiausias buvo. Jo savininkas skubiai išlipo iš balno ir priklaupė, kad padėtų savo valdovei įsikraustyti į pašildytą vietą.

Staiga jų žirgai nusižvengė pasibaidę, vienas netgi sugalvojo stotis piestu.
- Azmak! – suriko Termiras, - dykumos demonas!
Jis kruopščiai surepetuotu mostu išsitraukė kardą, leisdamas vėliavai nukristi į smėlį.
- Tai jau, gerbiamieji! – šūktelėjau, apsukdamas Pegasą, - Mano šuns neužmuškite! Jis pats geriausias plėšikų pėdsakų uostytojas visose karalystėse!
Kandas išcypė graudžią trelę ir pasiskubino pasislėpti po Pegaso uodega. Riteriai vis dar taikėsi į jį kardų smaigaliais.
- Dykumos demonas! – pakartojo Termiras, - svetimšali, ar tu burtininkas, kad tokie padarai paskui tavo žirgą sekioja?
- Jis tik paprastas medžiotojas, - įsiterpė Licera. – O jo šuo tik kojas laižyti moka. Be to, jis mane bjauriai įžeidė. Termirai, kas daroma tiems, kurie išgelbėja karališkus asmenis, o po to juos įžeidžia?
- Mirtis! – užkriokė riteris ir balsas jo šarvuose nuskambėjo išties demoniškai. Kandas net sustūgo, maišydamasis po Pegaso užpakalinėmis kojomis. – Tačiau, jeigu jis Aukštybę išgelbėjo, tuomet turi nuplauti savo garbę į vieno iš mūsų kardą. Geriausia, jeigu jo kraujas įsiskverbtų į dykumos smėlį per dvi pėdas. Tuomet jis vėl būtų garbingas. Ar galiu tai padaryti aš, Jūsų Aukštybe?
Staiga iš riterių būrio atsiskyrė vienas, kiek žemesnis nei kiti. Jo šarvai spindėjo gelsvokai, lyg pagaminti iš aukso, o kairįjį šoną dengianti plokštė atrodė lyg nebaigta blizginti. Irmiro gvardijoje visi kruopščiai blizgino savo šarvus. Na, beveik visi...

---

- Pasiskubink, Edvardai! – išgirdau klyksmą iš sandėlio gilumos. Venzas, viso šito griozdo viršininkas ir kiekvieno čia esančio daiktelio prižiūrėtojas, vaikė iš patalpos riterius, besistengiančius išblizginti kiekvieną savo šarvų plotelį. – Markai, Stenfeli, Sarandinai, Venuncijau, kad jus kur triedžiančius susuktų! Brūžinate savo skambalus nuo vidurnakčio, o mano sandėlis kažkodėl nuo jų nešvyti! Vyručiai, jūs į tarnybą norite?
- Tikrai taip, viršininke! – užkriokė Venuncijus palaimingu balsu ir kaipmat buvo apdovanotas rinktine kariuomenės keiksmų porcija. Venzas buvo geros nuotaikos.
- Klausyk, - bakstelėjau alkūne čionykštį savo geriausią draugą Demijų, kuris prakaitavo su skuduru ne prasčiau už mane, - Man regis, tam diedui nusispjauti, kad kiekvieno čia esančio šarvai seniai į veidrodžius pavirto. Ko mes čia stengiamės?
- Aš ir nesistengiu, - tyliai šnipštelėjo Demijus, - tačiau kai brūžini, šilčiau sėdėti.
- Tu vieno šono nenušveitei, - parodžiau į šarvus.
- Edi, - atsiduso Demijus, - kada tu pagaliau suprasi, kad gvardijoje ne blizgesys svarbiausia? Štai, kad ir Venzas. Jis paprasčiausias sandėlininkas, kuris retsykiais ant naujokų paklykia. Na ir kas, kad riterio šarvus nešioja? Jis tik rėksnys, kuris riteriu greičiausiai netaps...
- Iki rytinės rikiuotės jums liko dvi valandos! – kriokė Venzas, lėtai lipdamas laiptais link išėjimo. – Tai reiškia, kad man liko du kartus apversti laikrodį. Jeigu jūs, dykumos šakalai, rikiuotėn stosite su blausiais šarvais, kitąnakt sėdėsite duobėje su tūkstančiu žiurkių, kurios blizgins jus savo uodegomis, cha cha!..
- Jam reikėtų pirma drąsos įgyti nudobti bent gaištantį arklį, - sušnabždėjo Demijus. – Bijantys žudyti kariais niekada netampa!
- O tu ką nors užmušei, Demi?
- Kol kas ne, - atsiduso naujokas, - bet būtinai nudobsiu, kai tik mums leis kautis.
- Mane?
- Tave... Ne, gal tavęs nedobsiu. Tu gi mano draugas, Edvardai.
Štai taip mudu ir brūžinome savo šarvus, du naujokai nabagėliai, kandidatai į Alibaho gvardiją.

Įstojau ten vos sulaukęs šešiolikos. Galėjau, žinoma, stoti į savo gimtosios Forpos kariuomenę, tačiau vienas karys prie bokalo man pasakė tiesą – moka grašius, o muša ir pravardžiuoja  lyg už šimtinę. Net riteriai į žygius prisigėrę išjoja, kad pakeliui neapižliumbtų ir iš didelio gailesčio sau kur nors nenusiskandintų.

Taigi, aš patraukiau į Alibaho pasienį, kur mane priėmė pačiame pirmame forte.
Mokėjo kelis grašius, keikė ir spardė lyg už visą Alibaho guartą. Tuomet ir suvokiau, kad visos kariuomenės vienodos – visur moka grašius, spardo ir keikia lyg už šimtinę. Visur reikia šveisti šarvus, o kai jau tampi kažko vertas, prasideda baisiausi dalykai – tau pasako, jog turi kario garbę, kurios jokiu būdu negalima suteršti. O suteršti ją labai lengva. Ir bausmės už tai – kaip už tūkstantį auksinių. Nors gauni tuos pačius grašius...
Štai todėl aš su Demijumi atsisveikinau netrukus. Jis nuėjo sužinoti, jog turi kario garbę, o aš patraukiau į Zorhuniją laimės ieškoti, kratydamas kišenėje savo uždirbtus menkus pinigus ir svajodamas apie daugybę pinigų ir tokią garbę, už kurios suteršimą moki pagal savo sąžinę. Tada dar nežinojau, kad po mėnesio man teks susidurti su savo pirmuoju velniu.
Daug ko nežinojau...

---

- Vade Termirai, - prabilo riteris dusliu balsu, stebėdamas mane pro šalmo plyšį. – Suteikite man garbę padėti šiam niekšui išvalyti savo sąžinę!
- Bet šis niekšas, - tarė Termiras, grįžtelėdamas į savo pavaldinį, - nepadidins tavo dvasios, kary! Tegu su juo kalbasi mūsų jauniausi riteriai. O gal tu pažinai šį žmogų?
-  Kažkada jau mačiau jį, vade. Jis metė man iššūkį ir paspruko į dykumą.
Termiras nuleido savo antveidį ir pamojo kažkam ranka. Vienas iš karių nušoko nuo žirgo ir pribėgo pakelti vėliavos.
- Tai rimta, - pasakė vadas. – Jeigu Jos Aukštybė princesė Licera nenuspręs kitaip – tebūnie.
- Aš skubu, - pasakė ši, laukdama, kol Greidė įsitaisys už nugaros. – Tegu būna, kaip karys nori, vade. Palydėkite mane!
Ji paragino eikliausią žirgą ir pasuko į bokštų pusę. Termiras, pakėlęs savo vėliavą, nujojo jai iš paskos, kartu pasiimdamas savo riterius. Likau akis į akį su savo priešininku ir Kandu po Pegaso uodega.
Riterio žirgas buvo užaugęs dykumose. Skirtingai nei mano Pegasas, jis nejuto įkyraus karščio ir stovėjo ramus, viskuo patenkintas. Maniškis dažnokai kratė galvą, lyg tardamas:  „gal paskutinėje gertuvėje liko vandens? Gal liko?... “
Riteris paleido savo vėliavą, leisdamas jai nepagarbiai nukristi ant smėlio. Kilstelėjo rankas, siekdamas šalmo diržų, tačiau aš jį aplenkiau.
- Sveikas, Demijau, - atsidusau, viena akimi palydėdamas nujojančius riterius.
Šalmą jis vis dėl to nusiėmė.
- Sveikas, Edvardai, - burbtelėjo, pasikišdamas skardinės dangtelį po pažastimi. – Vėl prisiverdi košės. Ir vėl prie pat Alibaho sienų. Ir vėl, lyg tyčia, mano patruliavimo diena. Arba man labai nesiseka, arba tau labai sekasi. Kaip čia yra?..
- Nuo kada tau taip nesiseka? – nusistebėjau, - anąkart juk nesikovėme...
- Žinau. Bet man teko meluoti visam riterių pulkui, kad priverčiau tave sprukti kraujuojantį per dykumą. Žinai, melagingi žodžiai man garbės neprideda.
- Tau vis dar moka tuos pačius penkis guartus?
Demijus paniuro lyg debesis, nusispjovė į smėlį, vos nepataikydamas ant vėliavos.
- Mūsų amžiną draugystę tik tai ir tegelbsti, kad mano riterio garbė taip mažai vertinama, - suniurzgė. – Bet saugokis! Kitais metais žadėjo algas padidinti dviem guartais.
- Prisiminsiu, - nusišypsojau. – Tai kaip dėl to kraujo per dvi pėdas? Spaudžiame rankas ir skirstomės?
Demijus pažvairavo į tolstančius bendražygius, kurie skuodė tolyn neatsigręždami. Kiek paabejojo.
- Dar palauk... – riteris išsitraukė kardą, kita ranka sužvejojo balnakrepšyje kažkokią pūslę ir kirto per ją ašmenimis. Ant smėlio ištiško juoda kraujo dėmė, kuri kaipmat buvo užpustyta smėlio dulkelėmis. – Šį kartą bent nereikės meluoti, kad nesugebėjau pavyti tavęs, raito ant kažkokios kriošenos.  Imk tvarstį, apsivyniok petį. Kraujo dar liko, patepsiu. Ir kad man nė žodžio mieste, antraip nebeišjosi...
Demijus pažvelgė į mano kuklius ginklus, nurijo seilę.
- Dieve mielas, - atsiduso, - bent svaidomuosius peilius paslėptum. Atrodai kaip vaikų skerdikas. Turėjome mieste vieną tokį prieš pusmetį. Dar iki šiol visi pakęsti negali svetimšalių su tokia ginkluote.
- Ačiū, - padėkojau. – Tu tikras bičiulis, Demijau.
- O tu tikras asilas, jeigu sugebėjai su Licera susikivirčyti. Rišk tvarstį, tuoj kraują pilsiu...
Aš sąžiningai apsirišau „sužeistą“ petį, jis sąžiningai aptapšnojo krauju. Abu likome patenkinti.
- Gera buvo dvikova, - atsiduso Demijus, - jojam, atšvęsim. Žinau, kur pigiai vyno įpila...
- Tai kad man reikia tiesiai pas valdovą, - paprieštaravau. - Dabar aš pasiuntinys.
- Na va, - nusistebėjo Demijus, - ar Cacoje velnių nebeliko, kad tokių nesąmonių ėmeisi?
- Liko, - atsidusau, - bet viskas keičiasi. Caca jau nebe Caca, o Žaliuoju Kalnynu vadinasi. Karalius miręs, o jo duktė imperatore pasivadinti sugalvojo. Velnių yra, o va už žygūno darbą daugiau pažadėjo, nei už tuzino raguotųjų paskerdimą. Nežinau, ar tai į gera.
- Jeigu ne į gera, - Demijus nušoko pakelti savo vėliavos, - tai nebūtinai ir į bloga. Sakai, pinigų daug turi?
- Turiu, - linktelėjau, – palydėk mane iki rūmų ir karališkas vaišes pažadu. O jeigu negalėsiu tau kompanijos palaikyti, tai nusamdysiu dvylika nekaltų mergelių. Kaip tau toks pasiūlymas?
- Riterio garbės kodeksui neprieštarauja, - nudžiugo mano draugas, – žinoma, palydėsiu!

Taip beplepėdami apie šį bei tą ir pasiekėme miesto vartus. Pažinę riterį, vartų sargybiniai manęs net neklausinėjo. Cerberis irgi be problemų praėjo, nors ir sulaukė tylių apkalbų.
- Turgaus diena, ar kokį galą? – pažvelgiau į gausybę prekystalių ir marias žmonių, kurie ten stumdėsi ir kuitėsi, lyg karosai sekliame vandenyje.
- Čia visada taip... – suniurzgė Demijus ir karingai kilstelėjo ietį, - nagi, iš kelio, šunys! Karališkas žygūnas atvyko!
Žmonės keikėsi ir nenoriai leido prajoti. Apsidairęs nepastebėjau cerberio. Greičiausiai maišėsi po žirgo papilve.

Čionykščiams buvo nusispjauti, karališkas aš žygūnas, ar nelabai. Mano išvaizda nė kiek nepanašėjo į minėto asmens uniformą, tad ir žygūnas jų akyse atrodžiau nekoks. Užtai Demijaus ietis su vėliava buvo gerai pažįstamos.
- Dėde, pirk morkas! – šalia manęs bėgo bamblys, mojuodamas ryšuliu apvytusių morkų, - tik du girtučiai! Šviežios morkos, šįryt vogtos!
Girtas – tai ne tas pats, kas guartas, nors naujokams dažnai atrodo, kad vietiniai iškraipo pinigo pavadinimą. Jeigu kas matė girto monetą, greičiausiai supranta, koks tai niekingas pinigas. Jo net nesivargina išdailinti herbais. Plokštelė iš prasto sidabro, tik tiek.
- Pirk morkas, dėde! – klykė mažius, - galiu dar atnešti, jeigu patiks...
- Šalin, bezduk! – atsigrįžęs riktelėjo Demijus. – O tai sukišiu tau tas morkas pats žinai, kur...
- Penki girtai! – persiorientavo vaikis, - ir kiškite man jas kur tik norite, pone!
Neišlaikęs nusikvatojau ir numečiau juokdariui Žaliojo Kalnyno smulkią monetą, kurią šis tučtuojau paslėpė ir nubėgo pardavinėti morkų tiems, kurių nelydi karališka gvardija.
- Iš kelio, kad jus šikančius sutrauktų! – plūdosi Demijus, skindamas man kelią, - labas rytas, garbusis Braverai! Ne, pirma ne jums sakiau. Kaip aš drįsčiau?!..
Pro šalį prajojo kažkoks didikas, išsidabinęs auksu ir sidabru, lydimas dviejų nuožmių sargybinių. Į mane jis net nepažvelgė, o šit sargai nepatingėjo.

Virš pastatų į dangų kilo Alibaho tvirtovė – pats didžiausias statinys, kokį tik buvau matęs. Vienintelis matomas iš bet kurios miesto vietos. Tereikėjo galvą užversti. O iki tvirtovės – ilgas kelias užgrūstomis gatvelėmis.
Štai, kairėje jau kaunasi du, aiškiai susikivirčiję dėl savo abejotinos garbės. Kiekvienas iš jų tiki, kad tiesa jo pusėje. Tačiau Forpoje seniai žinoma, kad tiesa paprastai būna niekieno pusėje.
Dešinėje susibūrusios merginos šūksniais ragina abu pasistengti, suteikti kuo smagesnį renginį. Žinoma, geriau būtų, jeigu vienas padžiautų autus...
Dar toliau mane pasiekia riebus dvokas – tai pirkliai sugebėjo per dykumą atgabenti žuvį, kurią godžiai perka karališki virėjai. Ledas seniai sutirpęs, vežimai taip pat baigia išdžiūti, tačiau niekam nė motais. Sriuba bus skani. Jeigu ir numirs keli maisto ragautojai – kam tai rūpi? Darbas gerai apmokamas, atsiras naujų.
Pažaliavęs Demijus išveda mane į mažiau smirdinčią aplinką. Dabar jau geriau – skamba priekalai, klykia tie, kurie smaginasi išbandydami naujus kardus ir kirvius. Kapoja medinius manekenus. Įsiutęs kalvis rėkia, reikalaudamas sumokėti už sulaužytą kardą. Klientas teisinasi, kad plienas prastas, kad jį norėjo apmauti, bandydamas įkišti blogai nukaltą ginklą ir iš viso – kalviui metas į išmatų duobes, jeigu jau tokius prastus ginklus kala...
Ak taip? – bliauna kalvis ir klausia, koks mulkis sugalvotų bandyti kardą jo plokščiąja puse. Jeigu klientas nemoka švaistytis ginklais, tai tegu eina pats ton duobėn ir netrukdo jam darbuotis...
Kitoje kelio pusėje, po puošniais baldakimais prekiaujama kvepalais iš tolimų, egzotiškų šalių. Tačiau šioje vietoje dar justi žuvies tvaikas, tad greičiausiai sunkoka suprasti, ką užuodi – alyvų kvapą, ar žuvį, pakištą po alyvomis. Merginos raukia nosytes, nesuprasdamos naujos mados, storas prekeivis rodo pirklių pusėn ir žeria nelabai malonius žodžius žuvies partijai. Jis nekaltas. Merginos juokiasi, kad jam reikėjo nepagailėti pinigų ir užsisakyti vietą prie pilies vartų.
Prajojame ir mėsos turgelį. Girdžiu po Pegasu urzgiantį Kandą – jis uodžia galybę skanių kvapų, tačiau tiek žmonių mato pirmą kartą ir nedrįsta duoti savo ryklėms visiškos valios. Gal vėliau...
Pakabinti kumpiai, gausiai įtrinti aštriais prieskoniais, kad tokiame karštyje neimtų gesti, suvilioja ir mano skrandį. Nuryju seiles ir pasistengiu neatsilikti nuo Demijaus.
- Kelią, nusmurgėliai! Duokite kelią karališkai gvardijai ir imperatoriškam žygūnui!
Žmonės bando atspėti, kuris iš mūsų tas žygūnas. Regis, kol kas Demijus laimi be konkurencijos.
- Kelią, kad jus kur pragaro šunys!.. Geros dienos, nuostabiosios merginos!
Taigi, mano draugas ne tik keiksnoja, bet pakibina pakeliui sutiktas kilmingas paneles, kurių aš visai nepažįstu. Čia puošiasi tiek kambarinės, tiek virėjos, tiek abiejų šeimininkės. Reikia ilgokai pagyventi Alibahe, kad atsimintum tiek veidų. Šiuo atžvilgiu Demijui šiek tiek pavydžiu.

Galop mudu išjojame iš grūsties į plačią aikštę. Prieš mus – aukšta centrinių rūmų siena su sargybos takais ir bokšteliais. Katapultų platformos, smalos latakai, lankininkų ir ietininkų aikštės, spyglių sienos – viskas paruošta dideliam ir baisiam mūšiui.
Jeigu toks grėstų artimiausiu metu, manęs čia joks Demijus nė su žiburiu nerastų. Ne velnių medžiotojų tai linksmybės.
Prie vartų mus pasitinka keturi sargybiniai ir kažkoks nusmurgęs vaikis, kurio darbas – surinkti atjojančių patrulių vėliavas. Sargybiniams mes neįdomūs, vaikį domina tik vėliavos.
Nujojame į arklides, kur daug linksmiau. Žygūnai čia turi išskirtines teises – gali imti bet kurį žirgą, jeigu laukia skubi užduotis. Manęs jokia užduotis nelaukia, bet savo teisėmis vis tiek galiu pasinaudoti. Tai nuteikia jaukiai.
Demijus atsega balnakrepšius, persimeta juos per petį ir švilpauja, laukdamas, kol aš iškraustysiu savo turtą. Iš kažkur išdygęs arklininkas išsiveda mano Pegasą, netrukus vėl grįžta ir klausiamai žvairuoja į cerberį. Žinau, kad negaliu vesti jo į menes, tad pasiteirauju, kur surasti karališką šunidę. Jis sumurma atsakymą su siaubingu akcentu, kurį tesupranta tik jis pats, o retsykiais – dar Demijus.
- Eime, parodysiu, - pamoja man draugas ir mudu nuskubame į kitą kiemo galą, kur Kandas ima džiaugsmingai loti, išgirdęs savo tolimus giminaičius, skalijančius narvuose.

Šunidės viršininkas išvertė akis, išvydęs mano šunelį.
- Čia kas dabar? – suniurnėjo, - egzotiška veislė?
- Uhu, - linktelėjau, - iš šiaurės dėdė atvežė. Palaikysi iki rytdienos vakaro?
- Na, jeigu jau žygūno šuo, tai palaikysiu, - nenoriai sutiko jis. – Bet jeigu jis karališkas kales iškruš, tai turėsi sumokėti. Mano visi augintiniai grynakraujai. Purus hundus...
- Tai laikyk, kad neiškruštų, - pasakiau. – O čia tau, kad daug neklausinėtum ir šunį laiku pašertum.
Įdėjau jam į delną penkis guartus, pasisukau eiti ir išvydau, kaip Demijus nutaiso gana mįslingą miną.
- Gal ir man į žygūnus eiti? – suniurnėjo jis, - visada troškau pakeliauti ir kam nors į delną įdėti penkis guartus...
- Tai keliauk į Žaliąjį Kalnyną, - pasiūliau. – Aš ten tave užtarsiu.
- Šiomis dienomis ne taip paprasta pasitraukti iš gvardijos – atsiduso draugas, - sutartį pasirašiau. Penki metai man dar tarnauti Išeisiu anksčiau – teks visus uždirbtus pinigus atiduoti ir dar tiek pat viršaus sumokėti. Kitaip – gėda ir viešas pažeminimas. Nuogą paleis bėgti iš šalies.
- Kiek jau uždirbai? – pasipiktinau dėl tokios tvarkos.
- Kas čia žino? Skaičiuoju iki dvidešimties ir po šimtą iki tūkstančio. Daugiau nemoku. O kišenėse – kaip visada...
- Tai papildomai neuždirbi? – nusistebėjau. – Girdėjau, kareiviai sugeba...
- Gvardija – čia tau ne armija, - dar giliau atsiduso Demijus. – Jie ten išjoja į mūšį plėšikų skerst, tai prisigrobia pilnas kišenes. Žiū, kurio nors žmona ir parduotuvę atidaro, titulą nusiperka. O ką gvardietis? Miestą saugo, visokias padugnes galabija ir sekioja paskui karališkas šiknas. Iš ten daug lobių nenubyra...

Praeidamas pro sargybinį, saugantį vienas iš daugybės rūmų durų, Demijus rūsčiai dėbtelėjo į jį. Jeigu šis ir girdėjo jo nepagarbius žodžius apie karališkus asmenis, apsimetė nieko negirdėjęs. Kam jam problemos?
- Pranešimą į valdovų menę! – riktelėjo Demijus kažkokiam tipui, išsipusčiusiam lyg moteris, - imperatoriškasis žygūnas atvyko su neskubia žinia Alibaho vyriausiųjų ausims!
- O jis vardą ar turi? – niekur neskubėjo puošeiva.
- Seras Edvardas, Žaliojo Kalnyno Imperatorės pasiuntinys, - skubiai sugalvojo titulą Demijus, – pasiskubink!
- A kur man skubėt, meiluti? – trūktelėjo pečiais dvariškis, - Irmiras miega, Parvis vis dar iš pirklių posėdžio negrįžo. Nebent galiu princesių būrį surinkti, kad išklausytų. Ir pats sakei, kad žinia neskubi. Kur man skubėti?
- O tu pasistenk! – suurzgė Demijus, prikišdamas savo niūrų veidą prie dvariškio fizionomijos.
- Gerai, -sutiko šis, – bet tu pats pažiūrėk, žygūnas sužeistas. Kraujas apsiaustu teka, fui... Aš pasistengsiu visus surinkti, o tu pasistenk... nuvesk jį pas mūsų Sememą. Gal vėliau jam drabužius padoresnius duotum? Na gerai, jau bėgu...
Puošeiva dingo.
- Eime, - pakvietė Demijus. – Tikiuosi, atsarginius rūbus turi? Šitie išties nekaip atrodo.
- Kuo jiems nepatinka mano medžioklinis rūbas? – nesupratau.
- Per mažai pakabukų ir aukso siūlų. Čia gi Alibahas, Edi! Eime, surasime tau žiedų, apyrankių, grandinėlių ir medalių. Turiu vieną ordiną be atpažinimo ženklų. Paskolinsiu šiai dienai...
- Gerai, pakaks, - nusijuokiau. – Žinau aš tuos jūsų įpročius. Rūmuose visi puošiasi tam, kad ateiviai iš kitų šalių atrodytų kaip varguoliai. Nesiruošiu gadinti šios Alibaho tradicijos, Demijau. Mano atsarginė medžioklinė uniforma  liko nepaliesta, jos visiškai pakaks. Pamiršai, kad aš jau buvau čia seniau?
- Ne, - atsiduso Demijus. Šiandien jis greičiausiai stengėsi padūsauti už visus būsimus metus. – Nepamiršau, Edi. Ir tavo paskutinę vakarienę „Kalavijuje“ pamenu, ir visas tas merginas...
- Tai jeigu viską taip gerai prisimeni,  gal žinai, kam atiteko ta trečiojo aukšto rytų pusės menė, kurioje anąsyk gyvenau?
- Geras klausimas, - susimąstė draugas, - tau vertėtų prisiminti, kad žygūnams menių čia neduoda. Žygūnai miega arklidėse, kad prireikus galėtų skubiai išjoti.
- Tai velnias, - susikeikiau, - iš tiesų...
- Belieka tikėtis, kad Irmiras tave prisimins ir suteiks malonę. Mums čia, - Demijus pasuko į tamsų praėjimą, kuris užsibaigė dienos šviesa – mudu išėjome į vidinį kiemą. Čia pat pasukome į gvardijos būstinę – neišvaizdžią menę, prikrautą žemėlapių ir šiaip visokio šlamšto. Demijus net nestabtelėjo. Po kelių akimirkų jis įvedė mane į tuščią kambarį ir sustojo tarpduryje.
- Persirenk, paslėpk tvarsčius ir, jeigu alkanas, ateik į virtuvę - pasakė. – Ten palauksiu ir pasistengsiu išgirsti naujienas dėl tavo vizito. Tik nenuklysk į požemius – ten pilnos kameros pavojingų tipų, siūlančių neregėtus lobius už paleidimą.
- Ačiū, drauge, - padėkojau, kraudamas savo turtą ant stalo. – Surasiu tave vėliau.
Demijus išėjo, uždaręs duris.

---

Kai pasirodžiau rūmų virtuvėje, saulė jau rodė pusiaudienį. Vilkėjau savo naują medžioklės uniformą, kuri beveik nesiskyrė nuo senosios. Žaliojo Kalnyno rūmų tarnaitės ją išplovė, o kažkuri valdovės Komos įsakymu padailino rankoves keliais siuviniais – tai buvo visos mano puošmenos.
Užtikau Demijų besikalbantį su jau matytu dvariškiu – puošeiva. Iš niūraus veido supratau, kad pietausiu vakare.
- Naujienos nei geros, nei blogos, - suniurnėjo nepatenkintas Demijus. – Grįžęs Parvelis nori tave kuo skubiau pamatyti. Čia tau virėja skanių kasnelių iš puodo išgraibė, tačiau šitas dažytas snukis sako, kad reikia eiti jau DABAR...
- Pagarbos, meiluti! – suinkštė pasipiktinęs dvariškis, - visi mes čia garbingi vyrai, nepamiršk!
- Taigi, - sumurmėjo Demijus, pamodamas man sekti iš paskos, - tik vieni tikresni už kitus. Edi, girdėjai ką nors apie princesę Temilę?
- Žinau, kad ji Irmiro vyresnėlė. O ką Temilė?
- Sako, kad šįryt dingo iš rūmų.
- Turint galvoje Irmiro dukterų temperamentą... – pradėjau aš, bet jau sakinio viduryje Demijus ėmė purtyti galvą.
- Ne, kažkas kita. Parvelis perbalęs, Irmiras jau pabudęs, bet dar nelabai suvokia, kas dedasi. Karalienė Remaja reikalauja atvesti jai dukterį ir grasina galvų kapojimu, jeigu jos įsakymas nebus išpildytas. Turiu galvoje, kad šį kartą princesė pradingo iš tikrųjų ir niekas negali rasti jos pėdsakų.
- Demijau, tu man šiaip sau pasakoji apie savo kasdienius vargus, ar tai kaip nors susiję su manimi?
- Dvariškis, kurį matei, pasakojo, kad Parvelis susyk liepė tave atvesti, vos tik išgirdo, kad esi rūmuose. Matyt, susiję.
- Ot velnias... – keiktelėjau ir mudu įžengėme į Metračių Kolonos menę.
Vėl turėjau nepakartojamą progą pamatyti vieną iš pasaulio stebuklų – pilies aukščio stulpą, kurio pagrindas buvo dvidešimties žingsnių pločio, o paviršius iškalinėtas smulkiais tekstais – pasakojimais apie senus laikus, seniai pamirštus karus ir šiaip įvykius, susijusius su šiomis vietomis. Seniai niekas nebelaipiojo po stulpą paskaityti pasakų prieš miegą – dar Irmiro tėvo laikais visi tekstai buvo perkelti į pergamentus ir kruopščiai saugomi bibliotekoje. Tačiau jie ten kada nors vis tiek pasimes, pražus, o stulpas, lyg koks didybės simbolis, stovės čia dar ne vieną erą.
- Pavydžiu tau, Demijau, - dabar jau aš atsidusau, - matai tokį grožį kiekvieną dieną!
- Kai matai tą patį kiekvieną dieną, tai jau pradeda įkyrėti, - atkirto šis. – Geriau aš jos nematyčiau tiek dažnai. Tada bent jau visada prisiminčiau Koloną lygiai taip pat, kaip ir tu.
- Gal ir tavo tiesa, drauguži.
Demijus pamojo sargybai, saugojusiai karalių menę ir šie skubiai pravėrė  duris.
Karalių menėje mus pasitiko prabanga. Minkščiausi kilimai, siuvinėti auksu ir sidabru, nepakartojamos statulos iš balčiausio marmuro, vaizduojančios kažkokius man nežinomus senovės didvyrius. Visi jie atrodė labai aukšti ir stiprūs. Irmiras po savo mirties irgi panašiai atrodys, nors iš tiesų jis ir žemas, ir liesas kaip šakalys.
Kas dvidešimt žingsnių teko lipti laipteliais, kad pasiektume sekančią, aukštesnę aikštelę, naujus kilimus, pamatytume naujas statulas.
Pačiame viršuje stovėjo karališkas sostas. Šalia jo – kiek mažesnis, pasuktas į pagrindinį šonu. Mažesniajame išvydau sėdinčią moterį, kurią be vargo atpažinau. Remaja, Irmiro žmona ir Alibaho valdovė. Ji atrodė nepaprastai susirūpinusi. Vis dar nepraradęs žavesio jos veidas buvo pasuktas į Parvelį – Irmiro vyriausią patarėją. Šis kažką tyliai aiškino, vaikščiodamas ratais prieš sostą ir užstodamas man tą, kuris jame sėdėjo.

Taigi, dešinėje pasisodinęs žmoną, kairėje pusėje Irmiras laikė kitus šeimos narius – princeses ir sūnus, kurių oficialiai neturėjo. Tad kairėje pusėje išvydau jau labai gerai pažįstamą Licerą, jos seserį Uvreną ir kažkokį neoficialą, kurį mačiau pirmąsyk. Toje pat pusėje, kiek toliau nuo karališkų asmenų būriavosi kelios rūmų damos, būdravo apsnūdę sargybiniai.  Nusprendžiau, kad šį kartą sutikimas išties labai kuklus.
Tuo geriau man...
- Seras Edvardas, Žaliojo Kalnyno Imperatorės žygūnas! – išpyškino savo tekstą Demijus, nusilenkdamas iki žemės. Aš irgi jau ketinau nusilenkti, bet suspėjau tik iki pusės, mat po draugo žodžių Parvelio veidas susisuko į nuostabą reiškiančią grimasą. Ji mane ir privertė atsitiesti.
- Žygūnas? – perklausė jis. – Kas per... Maniau, tu vis dar medžioji, Edi?
Skėstelėjau rankomis. Atseit, visko būna.
- Tai atnešei žinią? – nė neketino susitaikyti su mano profesija Parvelis, bet jį pertraukė susierzinusi Remaja:
- Žinoma, kad žinią atnešė, Parveli! – piktokai pasakė valdovė. – Tą žygūnai ir daro. Ko tikėjaisi?
- Ne... Nieko, jūsų didenybe, - sutrikęs Pervelis mostelėjo man, - Tai... kokia gi tavo žinia, sere Edvardai?..
Aš šiek tiek nusilenkiau, jausdamasis labai kvailai. Atplėšiau Komos ranka rašytą laišką ir jau pirmoje eilutėje sugebėjau klaidingai perskaityti du žodžius, dėl ko sulaukiau plačios, pašaipios šypsenos Liceros lūpose. Tiesa, Žaliajame Kalnyne šiek tiek mokiausi skaityti garsiai laiškus (dargi ne raštininko ranka rašytus!), tačiau viena yra skaityti tekstą atlaidžiai valdovei, visai kas kita – būriui dvariškių, kurių dauguma mato tave pirmą kartą. Visgi sugebėjau akmeniniu veidu atlikti savo užduotį iki galo.
Baigęs ištiesiau raštą Demijui ir šis perdavė jį Parveliui.
- Įdomu, - atsiduso patarėjas, kurio aiškiai nesudominau savo skaitiniais, - Imperatorė Koma nepageidauja matyti Alibaho princų kaip kandidatų į jaunikius ir nori amžiams likti senmerge? Ko tada ji pati vyksta čionai?
- Užtikrinti, kad taika tarp Alibaho ir Kalnyno vis dar tvirta, lyg Metraščių Kolona, - priminiau.
- Taip... – palinkčiojo Parvelis, galvodamas apie kažką kitą. – Ir viskas?
- Ji nori žinoti Alibaho valdovų atsakymą.
Tarsi atsakydamas, senukas Irmiras saldžiai užknarkė savo soste. Jis net negirdėjo, kas čia vyko.
- Tai gerai, - numojo ranka valdovė Remaja, - tegu imperatorė neįsižeidžia, bet mes čia turime rimtesnių bėdų, nei princų siuntinėjimas į svečias šalis. Niekas iš mūsų šalies, kol aš gyva, į jos reikalus nesikiš. Ir, žinoma, atvykusią priimsime kaip pridera.
Aš nusilenkiau ir pasakiau padėkos bei atsisveikinimo žodžius lygiai taip, kaip Kalnyno dabitos mane mokė. Vėlgi – niekam nepadariau įspūdžio. Buvau neįdomus.

---

- Daugiau nė už ką nedirbsiu žygūnu! - nusipurčiau, kai karalių menės durys trinktelėjo už nugaros. – Pasijutau lyg paskutinis kvailys, Demijau. Medžioti, žinai, daug maloniau.
- Tu bent skaityti moki, - atsiduso (vėl) mano draugas, - kad šiek tiek užsikirtai – nieko čia tokio. Esu matęs daug blogiau.
- Ačiū už paguodą, bet mano sprendimo tai nekeičia, - mudu traukėme atgal  prie Metraščių Kolonos, - Su žygūno antspaudais atsisveikinsiu, vos pamatysiu Komą ir perduosiu jai atsakymą...
- Bravo! – pasigirdo plojimas iš šalies ir mudu sustojome.
Artinosi Parvelis, vis dar uždusęs nuo skubaus bėgimo.
- Pirmą kartą pamačiau tave, Edi, vaidinantį žygūną, - pasakė jis, - Ir labai džiaugiuosi išgirdęs šį tavo sprendimą, tikrai... Jau maniau, tu rimtai nusprendei visą gyvenimą lyg valkata bastytis po svečias šalis ir miegoti arklidėse. Džiaugiuosi, kad klydau.
- Ko tu nori, Parvi? – sumurmėjau, tikėdamasis vis dar lengvai išsisukti.
- Noriu, kad imtumeis savo senojo amato, už kurį tau mokėjom gerus pinigus, negi dar nesupratai? Tas puošeiva Mazarmatis pasakė man, kad esi rūmuose, tik nesuspėjo, vargšas, pridurti, kad esi čia žygūno kailyje. Būčiau suradęs tave kiek vėliau. Bet kad jau suradau, tai gal palaikysi man kompaniją?
- Aš žygūnas, Parvi,  - priminiau patarėjui, - privalau grįžti pas savo valdovę. Tik tada būsiu laisvas.
- Edvardai, Edi... – jis prisiartino ir ėmė mane vestis šalin nuo Kolonos, apkabinęs per pečius. – Aš per daug viską gerai suprantu. Žinau, kad žygūnai privalo sugrįžti narvelin kaip tie pašto balandžiai. Pažadu, sutvarkysiu viską taip, kad nė priekabiausiam liokajui nebus už ko pasikarti. Tik maldauju – bent išklausyk mane, gerai? Eime, duosiu tau paragauti geriausio mūsų vyno. Nesibaimink, nekaltos mergelės nesiūlysiu. Bernelių taip pat...

Jutau, kad senas geras medžiotojo instinktas neleidžia neišklausyti seno gero pažįstamo Parvelio. Jis vis tiek būtų man išpasakojęs savo problemas. Blogiausiu atveju – sukaustęs grandinėmis, bet vis tiek išpasakojęs. Tad atsisveikinau su Demijumi ir nuėjau sužinoti, kodėl tokiam tvirtam ir ryžtingam Parveliui taip nelauktai prisireikė senojo Edžio pagalbos.