Apmąstymai

Tyla. Spengianti, gili tyla skverbiasi pro mano tankų minčių tinklą, užplūsta keisti, sarkastiški prisiminimai. Lengvas šypsnis iškreipia lūpas, veidu nuslysta harmonijos šešėlis. Raminu save-tai laikina būsena, tokia pati laikina, ironiška ir ganėtinai juokinga kaip ir mano vargana egzistencija, būtis, jei galiu taip išsireikšti. Taip. Aš atsisėsiu ir lauksiu įkvėpimo valandos. Aš išgersiu dar vieną puodelį kavos ir iš nevilties suplėšysiu savo užrašus. Blogai blogai blogai! Man trūksta minčių. Galbūt aš negaliu? Negaliu ar nenoriu? Noriu, bet negaliu?.. Tai kas kita. Raminu save. Dieve, ir ką aš bandau apgauti?! Nesu viena iš tų, kurios verkia dėl pirmosios nesėkmės. Ar aš optimistė? Taip. Tikriausiai.
Gyvenimas, suplėšytas i gabalus. Atskirus segmentus. Padrikus ir netvirtus kaip pirmosios mano eilutės. Sąvoka, neturinti vieno apibendrinimo, galutinės išvados. Telieka daug minčių, juodų ir kiek šviesesnio atspalvio. Telieka painios hipotezės, kaskart stebinančios nepatyrusią akį. Dostojevskis, Medvedevas, Londonas... Puslapiai tirpsta mano delnuose. Mintys, tokios gilios ir prasmingos, įsirėžia atmintin ir galiausiai nusėda i filosofinį klodą. Taip. Aš būsiu protinga, nes cituosiu šiuos genialius mąstytojus, aš būsiu gabi, išmokusi dėlioti savo mintis ant jų ilgo svarstymų kelio. Bet ar aš būsiu savimi? Ko neteksiu, leidusi išsikeroti jų žodžiams savo vaizduotėje? Žiūrėsiu į gyvenimą ''dostojevskiškai''? Įžvelgsiu aplink tik rūsčią  gyvenimo būties rykštę ir savimi pasitikinčius egocentrikus, savimylas ar ''išrinktuosius''? Perfiltruota medžiaga, nevienalytė medžiaga suspaus manąjį ''aš'' tarsi replės...