Religinė Tolerancija Visuomenėje

Pasirinkimai visad sukeldavo problemu  tau.
Ko tau reikia, tai kažko stipraus, kad tave lydėtų.
Apkurtęs ir aklas ir kvailas ir gimęs sekti,
ko tau reikia, tai kažko stipraus, kad valdytų tave...
kaip aš,
kaip aš.

Jeigu nori, kad siela patektų į dangų,
tikėk manimi,
Neteisk pagal klausimus.
Tu esi sulaužytas,
bet tikėjimas gali tai išgydyti.
Tik daryk viską, ką aš tau liepiu.
Apkurtęs ir aklas  ir kvailas  ir gimęs sekti.
Leisk man uždėti mano šventą ranką ant tavęs.

Prisimindami antikos laikus, viduramžius ir lygindami tų metų religijos svarbą, jos toleranciją su dabartiniu jos nuosmukiu, mes galime piešti parabolę. Nuo antikos laikų jos šaka vis leidosi žemyn, o kai pasiekė mūsų laikus – pasiekė ašį „x“. Bet kur kas svarbesni problema ir klausimas būtų tokie: „Ar ši parabolė bus simetriška savo pradžiai? “, „Ar jos antra šaka visgi iškils virš ašies? “ ir „Ar ši parabolė įgis savo įprastą formą? “. Kad galėtumėme atsakyti į šios klausimus, reikės religiją aptarti gana šališkai ir neįprastai.

Visų pirmą, reiktų suprasti, iš kur tolerancija religijai kilo iš pat pradžių ir kaip jinai kito. Neilgai samprotaudami, jos ištakas mes rasime ne kur kitur, kaip antikoje. Juk turint politeistinę religijos sistemą esi priverstas būti tolerantiškas Dievams, net jei esi išskyręs sau svarbiausią Dievą. Tad, jeigu mes vadovautumėmės senovės graikų, senovės romėnų principais, vargu ar šiuolaikinė visuomenė turėtų tiek daug nesantaikos tarp skirtingų religijų atstovų. Iš tiesų, tai gana paradoksalu, kad eidama į priekį, žmonija regresuoja tokiu aspektu, kaip religinė tolerancija. Šiam paradoksui paaiškinti, yra daug skirtingų priežasčių. Viena iš jų būtų, su naujaisiais amžiais į žmogaus pasąmonę atkeliavęs „ego“. Antikos žmonės būdami šališki ir nesuinteresuoti savimi, tikrai neturėtų visokių „anti – svetimo – Dievo“ judėjimų. Tik tuomet, kai žmogus jaučiasi išskirtinis, jo egoizmas pradeda imti viršų. Kaip kitaip atsirastų socialinis judėjimas „White Power“ („Baltųjų Jėgą“) ir kiti provokaciniai – religiniai judėjimai.

Tai, mano manymu, yra gana kvaila ir banalu. Toks bandymas išskirti save, kaip asmenybę yra tiesioginė provokacija ginčams ir netolerancijai. Būtent dėl to, aš sakyčiau, kad šitokių žmonių savimonė yra silpnesnė ir jų tikėjimas turi tikrai netvirtą pagrindą. Kada žmogus provokuoja kitą? Tuomet, kai jaučia grėsmę ir tik susidurdamas su juo tikisi įrodyti savo pranašumą. O kai mes bandome tai įrodyti, mes užkertame kelią tolerancijai, nesvarbu į ką ji turėjo atsigręžti tuo momentu. Lygiai taip pat yra ir su religija – kam afišuoti, kad tavo religija yra geresnė, kad ji tau daugiau suteikia, negu kita? Būtent dėl to žmogus ir bando paniekinti savo priešininką, nes jis bijo dėl savo religijos. O apie kokią toleranciją mes galime kalbėti, jeigu netoleruoji to, kas tau artima? Kai nepasitiki net savo religija

Ego, atkeliavęs po Dekarto išvadavimų, mus verčia abejoti viskuo, o kai abejojame net savimi, mes tampame bailūs ir turime stoti į kovą, kadangi tik po mūšio mes arba įsitikiname savo jėgomis (religija taip pat), arba atvirkščiai – krentame į bedugnę. Interesų konfliktas atsiradęs šiais laikais neleidžia mums toleruoti. Dėl ko, aš drįstų teigti, jog antikos laikų žmonės buvo kur kas protingesni ir turėjo aukštesnį intelekto lygį, nes toleruoti visą politeistinę Dievų sistemą yra kur kas sudėtingiau, negu pradėti karą tarp krikščionybės atšakų ir islamo. Gerbdami savo religija, mes galime toleruoti kitą, o jeigu mes to negalime padaryti ir bijome dėl jos – tolerancija mums „nešviečia“.