„Sau į nosį nepabučiuosi“,-

Nudžiugau išgirdęs šią patarlę ir net patikėjau, kad tokia liaudies išmintis man gali padėti, nes vis dėlto daug kas suvokiame, kaip netikėtai į žmogų įsėlina mintis, o jai atsiverti, išeiti į pasaulį, atskuba žodžiai. Ši kartą jų atėjimas pasirodė būtent eilėraščio forma, o mano nuopelnas tik toks, kad galėjau užrašyti ir pasirašyti, drąsiai liudydamas, kad tai mano kūrinys. Tai, žinoma, melas – eilėraštį kažkas parašė manyje ir dabar reikėjo pasakyti tiesą. Bet kaip? Kas tuo patikės? Jaučiau, kad geriausiai mano padėtį supranta  Ypata. Galbūt mintyse netgi stengėsi  kažkaip padėti, bet ir jam reikėjo išgirsti, ką apie tai kalbėsiu aš.
        Užsimerkiau. Ir iš tiesų  akyse po vokais atsirado judanti, mirguliuojanti erdvė. Tai nebuvo dienos šviesa; buvo aplieta spalvomis, pereinančiomis vieną į kitą, išnykstančiomis, vėl atsirandančiomis ir nepaisant to, galėjau matyti aibę  dalykų - plaukiojančius erdvėje ir sustingusius  materijoje.
      - Žinau, ponai, kad nepatikėsite, jog eilėraštį parašiau ne aš, tačiau pagal priimtus kanonus, deja, negaliu atsisakyti jo, nes tai nebūtų suprasta. Kaip, sakykime, nesuprantami Šv. mergelės Marijos pastojimo ir gimdymo reikalai. Jeigu tai vyksta per Šv. Dvasios pasireiškimus, linkęs patikėti, kad taip atsitiko ir su manimi. Netgi atrodo, kad man net neleista šitaip duoto eilėraščio užmiršti.
      - Eilėraštis ne toks sunkus, kaip atrodo. Manau, kad nesunkiai galėčiau padeklamuoti, - sukruto kalbėti Tomas Vaisieta ir:
                              Kartais šviesa, kai akys užsimerkia,
                              Sušvinta net skaisčiau –
tačiau tiek ir teišgirdome, nes Ypatai norėjosi, kad apie eilėrašti kalbėčiau būtent aš. Jam irgi nesinorėjo girdėti gerai suprantamų minčių ir, parodydamas vietą, kuri jam labiausia rūpi, irgi padeklamavo:                       
                              Išnyksta praeitis
                              Ir ateities nebūna
                              Susirenka LAIKAI į glėbį vieną -
                              VISI jie ČIA, DABAR,
                              Po šitaip  užmerktoms akim...
        - Betgi tai irgi aišku, - įsiterpė Astė: - Dziedulis kalba apie  Radijo karietą. Mes joje kaip tie regėjimai po užmerktų akių vokais. Atsimerki- jie išnyksta, jie lyg bijosi ar bodisi atmerktų akių pasaulio. Visi laikai ČIA ir DABAR nemoka būti  bet kur. Jie ten, po užmerktomis akimis arba kitaip sakant Radijo karietoje..
- Ė hė hė!  Betgi tu, Aste, taip paprastai nepaprastus dalykus kalbi, - nejuokaudamas pagyrė ją Ypata ir, padėjęs rankas ant sunkaus stalo: - Ot taip, ponai. Tai yra esmė, o kaip ji šakojasi - kitas reikalas. Bet taip pat aišku, kad ši Esmė šakojasi atskiromis Erdvėmis.  Mes važiuojame ne eiline karieta, labiau panašu, mes važiuojame  Grįžulo ratais. Ir negalvoti apie tai, turbūt nebūtų protinga.
    -Kitaip sakant, ponas Ypata, Radijo karietos vežėjas nereikalingas. Dabar reikalingas kažkoks žvaigždinis vežėjas. O-cho! Pabandyk Grįžulo ratus pavairuoti!
    - Vairavai gi. O kaip juose gyventi? Kaip suprasti, kodėl tokie ratai čia atsiradę, turbūt niekas  iš mūsų geriau nesuvokiame, bet susikaupė nemenka patirtis ir ją reikia pakilnoti- ji mums turėtų daug ką paaiškinti. Botagas ir valdžios jau turbūt ne taip svarbu, kaip perskaityti pasiųsta iš kažkur frazę ar  eilėraštį. Perskaityti ir suprasti.
      - Gerai, ponai. Galvoje vėl eilėraštis.  Supraskite, jeigu tai įmanoma, - pasakiau, o po atodūsio  deklamavau:
                              Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
                              Pavargę vyčiai grįžta į namus.
                              Iš šimtmečių visų,
                              Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų...
       
        - Taip, čia vėl tas pats, tik kitais žodžiai, - nelaukė eilėraščio pabaigos ponia Citata. - Vėl apie karietą ir kad visi LAIKAI renkasi joje. – Manau, kad toks pasikartojimas daugiau dėl geresnio suvokimo pačios minties, idėjos.
      - Apie tai negalvoju. Visai negalvoju.
      - Matyt, yra, kas galvoja už tave, vežėjau, ir jiems reikalinga, kad per tave svarbius reikalus išgirstų  kiti. Pavyzdžiui, aš, panelė Astė. Visi mes.  Pirmiausia būtent MES, kurie karietoje. Aš labai džiaugiuosi, kad laiku į ją  suspėjau. Galbūt tik dabar prasideda jos tikrasis suvokimas.
        - Deja, jau pavargau bandydamas tai suvokt. Per metus, kitus visi plaukai nuslinko.
        - Galbūt irgi todėl, kad netrukdytų smegenimis prisiglausti prie  Erdvių.
        - Na va, ir pabandyk susikalbėti, - mestelėjau ir lyg  būčiau nepažeidžiamas, skaičiau eilėraštyje apie iš VISŲ  amžių ir visur sugrįžtančius vyčius – iš pergalių, ir pralaimėjimų, pragaro, dausų, dangaus, bet labiau užkliuvo sugrįžimo vieta:
                            Ant sienos -
                                    nuvaryto arklio
                                            surūdijus pasaga
                            Ir lyja lietūs į akis
                            Stiklais sudužusių namų...
        „Taigi Šklėriai. Mano išnykstantis Šklėrių sodžius. Viešpatie, kaip gi čia taip? Rašau ir tik paskui suvokiu apie ką. “, -buvau nustebintas toptelėjusia mintimi, bet pasakiau:
      - Gerai, ponai.  Pasirodo, kad nesugebu šio eilėraščio atsiminti. Na ir kam trukdyti savo laiką  eilėraščiais, kurie nežinai kodėl ir kam atsiranda.
      - Tai galbūt ir yra tos vadelės, kurios tau įduoda Likimas, kuomet treniruotėms faktiškai nebeliko laiko, -išgirdau Ypatą, o kartu ir jo prašymą pakartoti posmą apie vyčių iš Visų amžių sugrįžimą, ką tuoj pat padarė enciklopedinės atminties ponia Citata. Kokį žodį į jos ausis dėsi, būtinai padėsi ir gali būti beveik tikras, kad neužsimes. Nebent ji pati norėtų tai padaryti ar bent vaidinimu pavaizduoti.
    Ypata atsitraukė nuo užstalės ir neskubiu pavaikštinėjimu kažkuo priminė Josifą Staliną – Džiugašvili. Bet tai tik „pavaikščiojimu“, o portretinis vaizdas atrodęs nelygintinas. Galbūt  tokio pasivaikščiojimo nebūtų buvę, jeigu jo galvos nebūtų užgulusi beprotiškai sunki mintis - kaip reikia elgtis, kuomet signalai atslenka vienas po kito, o lūpoms atsiverti suvoktai tiesai sunkiau negu Puntuko akmenį pakelti. Pagaliau jis vis tik ištarė tai, kam ruošėsi ir muškietininko špaga nebuvo šiaip sau prisegta prie jo šono.
  - Jėzaus Kristaus prisikėlimas buvo tik pradžia, - pratarė sunkiu balsu: - Dievas atiduoda žmonijai savo vienintelį sūnų ne tik jos nuodėmėms išpirkti, bet ir atsikėlimo iš  mirusiųjų galią.. Suprantu, jog  jūs manote, kad  esu idiotas, - po sunkios pauzės pasakė Ypata: - Aš, beje, ir pats taip manau. Ir nieko nuostabus. Aš idiotas, ponai: - Ir jau poniai Citatai, - Jums, ponia, labai rūpėjo, kaip mane geriau vadinti. Taip ir vadinkite: Idiotas Ypata arba  tiesiog Idiotas.
    - Ai, - net šoktelėjo Citata. – Jūs mane ne taip supratote.  Aš iš visos širdies, kaip apie  Dangaus ar Dievo Žmogų.
    - Idiotai taip pat yra dievo žmonės. Ir tarkite, ponai, ką jūs pasakytumėte ar  pagalvotumėte apie žmogų, kuris ir pats įsitikinę, ir kitus  nori įtikinti, kad atėjo laikas karaliaus Mindaugo prisikėlimui. Manau, kad charakteristikoje  būtume vieningi ir tiesiai- šviesiai: tik idiotas taip gali manyti ir kalbėti. O aš, kaip girdite, kalbu ir tuo įsitikinęs. Pasakysiu netgi daugiau, o būtent - Mindaugas jau prisikėlęs.
        - O Viešpatie! - atsidusau, - nesuprasdamas, kas  vyksta.  Ir pats sau perskaičiau  eilėraščio pabaigą:
                             
                              Man  ne tas pats-
                              Mylėsim? Nemylėsim?
                              Ir ašaras erškėtrožių surinksiu...
                              Tiktai prašau: padėkite surasti
                              Jų – vyčių - motinas,
                              Kad grįžtančius
                              Namo priimtų
       
          - Betgi Mindaugas dar ne Lietuva, Mindaugas vėliau, - pasakė Astė, bet jos ausyse irgi skambėjo iš visur:
        - Lietuva, lietuva
        - Siūlau kreiptis į Paieškų tarnyba. Suras gal ir motinas.
        - Man juokas kažkodėl neima.
        - Lietuvai jau 8000 metų ir žmonės čia ne tik kariavo, bet ir mylėjo
        - Lietuva, lietuva...
        O mano galvoje vėl įplaukė patarlė: „Sau į nosį nepabučiuosi“, kuri labai trukdė suvokti apie ką kalba Ypata. Girdėjau, kaip kelintą kartą sakė, kad jis, Mindaugas, prisikėlęs, bet  kol kas prisikėlęs  kaip žmogus, o kad prisikeltų karaliumi, dar reikalinga kelis kartus klupsčiais praeiti šventoriumi aplinkui bažnyčią.
                                            (bus daugiau)