Juodos katytės namai (2)

Piešinys Nr. 2481:
Juoda katytė ant moters krūtinės. Moteris guli ant lygaus paviršiaus (linija). Po linija, kiek žemiau – dar trys linijos, vaizduojančios kažką panašaus į duobę su vandeniu. Nupiešta mėlyno rašalo rašikliu.

---

Pabudau pirmas. Nuo kniaukimo, jeigu tą baisų bliovimą buvo galima vadinti kniaukimu. Man atrodė, kad iš katytės nasrų girdžiu dešimties rujojančių katinų bliovimą. Iš kur ji tokia balsinga atsirado?
Semi neramiai kvėpavo, galbūt ruošdamasi pabusti. Skubiai pagriebiau katytę ir ji nutilo. Nunešiau ją į virtuvę, įkišau į narvą ir padėjau grietinės indelį. Buvo penkta valanda ryto.
Semi nepabudo. Regis, ji pagaliau galės pamiegoti kiek ilgiau.
Nuėjau į dušą, nusiprausiau, tada iš likusių žarijų įpūčiau ugnį ir nuėjau pažiūrėti savo piešinio.
Buvau sukrėstas. Trečią naktį mano lunatikas piešė tokius mįslingus dalykus. Anksčiau iš jo sulaukdavau beprasmių figūrų, visokių niekų. Kažką tikslesnio jis nupiešdavo labai retai. Toji moteris greičiausiai buvo Semi, nors lygiai taip pat ten galėjo būti Mata. Lunatikas po savo simboliais paaiškinimų nepaliko.
Taip besėdėdamas ir bestudijuodamas savo piešinį išgirdau ją, krebždančią narvelyje. Katytė pradėjo garsiai miaukti. Pažvelgiau į laikrodį – šis rodė be penkių šešias.
Ketinau ištraukti pieno pakelį, kad tik ją nuraminčiau, tačiau padaras ėmė rėkti dar garsiau, nagais bandydamas odos tvirtumą.
- Tyliau tu! Prižadinsi Semi! - supykau, tačiau katytė manęs neklausė. Paspyriau narvelį, tačiau ji vis tiek bliovė nesavu balsu. Man besiterliojant su pienu, ji staiga kvyktelėjo kažkaip keistai. Tas garsas privertė mane staigiai atsisukti, kad pamatyčiau priežastį.
Metalinės grotelės buvo pralaužtos, ant aštrių vielos galiukų kybojo kruvini kailio gabaliukai, o pati katytė šuoliais skuodė per virtuvę link durų, susibraižiusi ir taškydama kraują ant grindų.
- Stok! - atsitokėjau, kai ji išlėkė į prieškambarį. Norėjau pasivyti ją, tačiau susipynė kojos (kaip ironiška). Išsitiesęs tarpduryje tik suspėjau pamatyti, kaip juodas žaibas dingsta sandėliuke, kurio durys buvo pusiau praviros. Laikrodis ėmė mušti šeštą valandą.
Štai ir pagavau – iš sandėliuko ji tikrai nepaspruks. Ten netgi ventiliacinių angų nėra. Ir pats sandėliukas neužverstas daiktais – kai Semi jį iškraustė, dar nesuspėjo visko sudėti atgal.
- Kac kac...
Nė garso. Katytė greičiausiai laižėsi žaizdas. Priėjęs atvėriau duris.
Sandėliukas buvo tuščias. Tai supratau iš karto, nes daiktai buvo išnešti, grindys visiškai tuščios, o medinės lentynos apkrautos tik pačiame viršuje, kur ji sunkiai galėjo užšokti. Nepaisant to, aš pristūmiau kėdę ir pasilypėjau, kad įsitikinčiau.
Iš tiesų – nė kvapo.
Negana to, iš viršaus aš puikiai mačiau kruvinus pėdsakus, kurie nuo durų vedė į sandėliuko kampą, į balintą plytų sieną. Ten jie ir baigėsi, nepalikdami jokių komentarų.
Turėjo būti plyšys, kurio anksčiau nepastebėjau. Aš pasiėmiau plaktuką, išstuksenau kiekvieną sienos centimetrą, tačiau galų gale nuleidau rankas nieko nepešęs. Juodos katytės dingimas tebeliko pačia keisčiausia mįsle.

Netrukus pabudo Semi. Atrodė suirzusi. Išvydusi virtuvėje sulaužytą narvelį sunerimo. Papasakojau jai apie savo rytinį nuotykį, netgi parodžiau kraujo dėmes, vedančias į sandėliuką. Regis, ją išgąsdinau.
- Tomai, ar gali būti, kad katytė – tai vaiduoklis?
Nežinojau, ką atsakyti. Vaiduokliais netikėjau, tik lunatikais...
- Kodėl ji miaukia penktą valandą man ant krūtinės? Kodėl ji dingsta, kai laikrodis ima mušti šeštą valandą? Kodėl?..
Bandžiau ją paguosti, bet ji atstūmė mane, apsėsta minties apie katę – vaiduoklį. Nusprendžiau jai nerodyti savo piešinio. Semi būtų persigandusi dar labiau.

Vėl lijo. Šefas paskambino ir paprašė atvykti į kontorą. Išvažiavau, palikęs žmoną tvarkyti butą. Olgos darbe nebuvo, šefas atrodė pervargęs, sėdėjo savo kabinete ir bambėjo apie kažkokį nuotykį, nutikusį praeitą savaitę. Paprašė manęs padaryti nedidelį brėžinuką, tuo tarpu pats kažkur išėjo. Sugaišau keturias valandas, nors būtų užtekę ir vienos. Darbas krito iš rankų.
Baigęs nusprendžiau nuvažiuoti pas našlę Grebkok. Galbūt ji nebuvo tokia pamišusi, kaip minėjo šeimininkas. Galbūt ji galėjo kažką žinoti apie katę. Aš norėjau nuraminti Semi, tad vėl pasukau į vakarinį kelią ir po dešimties minučių jau klimpau įvažiavime į Grebkok kiemą. Turbūt našlė automobilio neturėjo, nes kelias, regis, anksčiau nebuvo judintas. Mano automobilio ratai paliko pirmąsias gilias vagas.
Jos kieme augo beržas, dabar jau numetęs paskutinius lapus. Vienintelis medis ir vienintelis augalas, neskaičiuojant žolės. Tvoros nebuvo. Prie pilkos namo sienos glaudėsi kažkokios automobilinės priekabos nuolaužos. Pats pastatas niūrus, aptrupėjęs, aptrešęs – kažin, ar senė Grebkok mėgo sėdėti savo kieme, antraip tikrai būtų susitvarkiusi.
Žemė buvo patižusi, išsipurvinau batus, kol pasiekiau duris. Stuktelėjau kelissyk belstuku ir susigūžiau nuo žvarbaus vėjo.
Duris pravėrė jauna moteris ilgais, šviesiais plaukais. Metų jai mintyse pripaišiau tiek pat, kiek jų turėjo mano žmona. Ji įtariai pasiteiravo, kas aš toks ir ko noriu. Paaiškinau, kad ieškau našlės Grebkok, kad noriu pasikalbėti su ja apie savo žmoną ir ją apsėdusias kates. Kvailai nuskambėjo, bet nepažįstamoji net nešyptelėjo.
- Užeikite, - pravėrė duris. – Greičiau, ten šlapia.
Žengiau į vidų, stengdamasis kuo mažiau ištepti prie durų patiestą kilimą, bet jai buvo nė motais. Ji parodė man į didžiules šlepetes, primenančias du triušius:
- Nusiaukite batus ir išbandykite šitas. Duokite, aš juos padžiausiu.
Žiojausi prieštarauti, bet neištariau nė žodžio. Ji paėmė iš manęs lietpaltį, batus, trumpam dingo su jais kitame kambaryje, tada sugrįžo atgal ir parodė į kitas duris. Mudu įėjome į didelį kambarį akmeninėmis sienomis, kurio gale liepsnojo židinys. Kiek į dešinę nuo židinio veikė senas televizorius, rodė „Beverly Hills“, kurio jau senokai nebežiūrėjau. Moteris maloniai nusišypsojo ir pasiūlė atsisėsti.
Prieš krėslą, ant staliuko jau stovėjo nedidukas arbatinis, stiklinė gėlių vaza su sausainiais viduje ir pusiau nugertas puodelis.
- Iš akių matau, kad pokalbis bus ilgas, tad siūlau ir jums išgerti puodelį, - pasakė.
- O... kur ponia Grebkok? – paklausiau, jausdamasis gana keistai.
- Tai aš. Tiktai nebekartokite tos krokodiliškos pavardės, kurią Anatolijus burba į kairę ir dešinę. Mano vardas Džil. Taip daug lengviau ar ne? Vienas skiemuo – Džil...
Turbūt atrodžiau kaip idiotas, nes ji staiga nusikvatojo, visiškai nesivaržydama:
- Spėju, jis mane vėl išvadino sene?
Linktelėjau.
- Už tai negaus arbatos savo sąnariams. Savaitę. O jums aš tuojau atnešiu, Tomai.
Ji išbėgo pro duris, tokia jaunatviška ir patrakusi, o aš likau sėdėti išsižiojęs, net nesupratęs, iš kur ji žino mano vardą. Kai Džil Grebkok sugrįžo, žinoma, pasiteiravau.
- Miestelis mažas, - paaiškino ji. – Kai tik kas nors atkeliauja, visi per dvi dienas vardus ir pavardes išnešioja. Taip ir aš sužinau, kad naujakuriai apsigyveno tame pačiame bute, kur neseniai mirė Mata. Net nedavę jai paskutinį kartą iškvėpti. Taigi, tu dabar turi kažkokių problemų?
- Taip.
- Papasakok.
Ji ėmė siurbčioti arbatą, žiūrėdama į mane, o aš pasistengiau viską papasakoti iš eilės, nieko nemaišydamas ir nekišdamas savo nuomonės. Kai baigiau, Džil vis dar mėgavosi arbata, tik jos žvilgsnis buvo nebe toks skvarbus. Ji apie kažką galvojo.
- Vargšės katytės, - galop pareiškė.  Aš sustingau, nežinodamas kaip reaguoti, o ji padėjo savo puodelį, parietė po savimi kojas ir šonu atsirėmė į krėslo atlošą.
- Kiek laiko tu gyveni su savo „lunatiku“? – paklausė staiga.
- Aštuonis metus.
- O su Semi?
- Penkerius... Kuo čia dėtas lunatikas?
- Dar nežinau, bet įtariu. Man reikia žinoti daugiau. Kačiukai buvo visi jauni? Nė vieno seno?
- Kačiukai! – nustebau. – Manote, jų buvo ne vienas?
- Vieno nebūtų užtekę, Tomai. Žinoma, kiekvieną rytą rasdavai vis kitą kačiuką. Arba katytę.
- Manau, ten buvo katytė... - pradėjau, bet užsikirtau. Iš tiesų, aš tikrinau tik pirmą egzempliorių. Visų kitų nebežiūrėjau ir dabar patvirtinti Džil žodžių negalėjau. Ji palingavo galvą.
- Manau, mums reikėtų aplankyti Semi ir pasikalbėti su ja. Ji kažko tau nepasakė, Tomai.
- Neįtikėtina. Semi nuo manęs neslėptų, jeigu kažkas atsitiktų.
- Turiu ją pamatyti, - pakartojo Džil. - Ar judu šį vakarą turite laisvo laiko?
- Žinoma, aš tuoj nuvažiuosiu...
- Ne, - nutraukė moteris tvirtu balsu. - Tai aš važiuosiu į tavo namus. Turiu viską pamatyti savo akimis.  Iš tavo pasakojimo visiškai jokios naudos, Tomai. Tu matai, bet tu ne taip viską supranti, štai kur bėda.

Semi gerokai nustebo, išvydusi Džil, žengiančią į butą prieš mane. Kai pasakiau viešnios vardą ir paaiškinau, kas ji tokia, žmona sutriko, iš pradžių ėmė atsiprašinėti už netvarką, tačiau Džil ją greitai nuramino – esą jos namuose šiukšlynas nepalyginamai didesnis. Kai Semi pasiūlė jai jaustis kaip namie ir  įsikurti svetainėje, Džil iš karto prasitarė gerianti tik arbatą.
Vėlesnis pokalbis, kuris daugiausiai vyko tarp abiejų moterų, buvo vien apie mane. Apie kažkada Semi stebėtą piešiantįjį, nupieštus paveikslus, kurių turėjau tris dėžes. Džil panoro juos pamatyti, tad nuėjau atnešti.
Našlė nepaprastai greitai sugebėjo priversti Semi atsisakyti mandagių „jūs“. Po pusvalandžio jos abi tujinosi, aptarinėdamos mano piešinius, o aš klausiausi, niekaip nesuprasdamas, kuo gi Džil patraukė tie piešiniai.
Vėliau jos žiūrėjo filmuotą medžiagą, kurioje aš piešiu vidury nakties ant popieriaus lapo, niurnėdamas kažką panosėje.
- Kada pirmą kartą pradėjai sapnuoti kates? – paklausė našlė Semi, kai pagaliau jai pabodo žiūrėti į mano lunatiką.
- Manau, tai nutiko prieš tris dienas, - prisiminiau niūrų Semi rytą, kai ji prisipažino sapnavusi košmarą.
- Ne, Tomai, - papurtė galvą žmona. - Manau, gerokai seniau. Tiesiog aš ne visus sapnus prisimenu, o ir ne visi tokie baisūs buvo.
- Ar tai reiškia, kad katytės atbėgdavo ir anksčiau? – pažvelgiau į Džil.
Ši padėjo puodelį su arbata ir atistojo.
- Eime, pasižiūrėsime į jūsų lovą, - pasiūlė ji tokiu tonu, kad galima buvo lengvai išversti „atsigulsime į jūsų lovą“.
Semi nustebusi pažvelgė į mane. Aš atsakiau jai ne mažiau iškalbingu žvilgsniu. Mudu nusekėme paskui našlę.
Džil nesunkiai suprato, kur mudu miegodavome. Ji ryžtingai priėjo prie baldo, sugriebė antklodę ir nutraukė ją, pakeldama prieš šviesą.
- Kada keitėte užvalkalus?
- Prieš... prieš savaitę... - sutriko Semi, nesuprasdama, ką bando išsiaiškinti ši keista moteris.
Džil apsuko antklodę, tada patiesė ją pusiau perlenktą ant lovos.
- Judu abu maudotės prieš guldami miegoti, ar ne? – nužvelgė skvarbiu žvilgsniu. Aš linktelėjau, Semi burbtelėjo „taip“.
- Tai kas tada čia? – Džil parodė į paklodę ir antklodę, perlenktą pusiau. Paklodės kraštas buvo kažkuo išteptas, lyg šviesiam purvui nubyrėjus. – Spėju, šioje pusėje miega Semi, ar ne?
- Aš nesuprantu... – papurtė galvą Semi, pažvelgdama į savo kojas, - Juk plaunu jas... Be to, naktį jei kur einu, apsiaunu šlepetes. Tai Tomas sapnuodamas išeina basas...
- Tomo pusėje švaru, - sumurmėjo Džil. – Gerai, Semi.  Regis, katytes į butą atsigabeni tu.
- Aš???
Mano žmona atrodė apstulbusi. Grebkok skambiai nusikvatojo, išvydusi jos miną.
- Manau, mums reikia dar arbatos, - pasakė ji. - Ir aš jums tada papasakosiu, kas iš tiesų vyksta šiuose namuose.

Šį kartą virtuvėje vadovavo Džil. Ji jautėsi taip laisvai, kaip aš sau niekada nebūčiau leidęs. Ir jos kalba buvo laisva. Vos tema tapdavo kiek intymesnė, ji nesivaržydama užduodavo klausimus ir pateikdavo savo nuomonę. Toks laisvumas gerokai glumino. Antra vertus, netrukus mano žmona prisitaikė prie jos „dažnio“ ir tolesnės kalbos labiau priminė senų draugių pasiplepėjimą. Kai jos grįžo su nauja paruošta arbata ir sausainiais, aš jau buvau užkūręs linksmą ugnelę.
- Taigi, Semi, - surimtėjo Džil. – Tos purvinos dėmės tavo lovoje. Regis, Tomas ne vienintelis lunatikas šiuose namuose. Tu taip pat kažką veiki miegodama.
- Bet argi aš nebūčiau to pastebėjusi anksčiau? – nenorėjo sutikti Semi.
- Nemanau. Pati sakei, jog sapnuoji kates visai neseniai. Vadinasi, lunatikuoji taip pat neseniai. Galbūt kokios penkios, ar šešios dienos. Tomo dėka. Užsikrėtei nuo jo.
Tiek aš, tiek žmona pagalvojome, kad moteris juokauja.
- Aš rimtai, - pasakė Džil, išvydusi mūsų šypsenas. – Tiek laiko gyvendama su lunatiku, turėjai pati išsiugdyti tokį.
- Negali būti, lunatizmas juk neužkrečiamas! – paprieštaravo žmona. – Čia gi ne koks virusas!
- Ne toks, kokį visi įpratę suprasti, - linktelėjo našlė. – Mano linksmas būdas ir laisva kalba irgi ne virusas, tačiau tu su manimi bendravai lygiai taip pat, vos tik užsikrėtusi juo. Jeigu kas nors šalia tavęs keiktųsi, tu neabejotinai įsimintum tai ir susidarius tinkamai aplinkybei, pakartotum tai. Mano nuotaika nėra materiali, bet ji tave užkrečia, Semi. Tomo lunatikas yra dar mažiau materialus, jis tave veikia daug silpniau. Mes galime užsikrėsti nuo saulės, nuo lietaus, vien tik žiūrėdami į juos. Tai yra pagrindinė taisyklė, sprendžiant katyčių mįslę. Viskas ir visada yra užkrečiama. Netgi iš pažiūros patys nematerialiausi dalykai gali užkrėsti.
Semi tylėjo, galvodama apie tokį keistą pareiškimą. Ji pamiršo arbatos puodelį rankose.
- Kodėl tada aš nepradėjau lunatikuoti daug anksčiau? – paklausė ji. – Tomas lunatikuota jau aštuonerius metus. Aš su juo gyvenu penkerius – kodėl neužsikrėčiau anksčiau?
- Todėl, kad sielos užkratams reikia daugiau laiko. Kai psichiatras ilgai dirba su psichikos ligoniais, jis pat pamažu tampa jais. Dažniausiai tai pastebi tik kiti.
Tavo lunatikė, Semi, iš tiesų apsireiškė per rekordiškai trumpą laiką. Ir ji atėjo kaip tik tada, kai judu atsikraustėte į šį butą, kuriame Mata dar neišleido savo paskutinio atodūsio. Štai kas paskatino tavo lunatiką suskubti. Senoji vienuolė Mata!
- Tu tiki vaiduokliais?
- Ne. Tikėjimas yra labai blogas įprotis. Sakykime, aš manau, kad mirus žmogui kažkuri jo dalis lieka kurį laiką čia, šiame pasaulyje. Kiek ilgai – tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų. Mata buvo gera moteris, ji turėtų greitai išeiti iš čia. Tačiau jos buvimas užkrečia mus, kas be ko. Ir mes tuo pačiu atsidėkojame jai, nors Matai tai mažai berūpi.
- Sunku patikėti... – murmtelėjau.
- Aš sakiau, - nusijuokė Džil, - tikėti nereikia. Tikėjimas nepalieka vietos alternatyvoms. Aš galiu papasakoti apie katytes taip, kad tu mielai priimtum pasakojimą kaip tiesą. Tiktai aš nesugebėsiu atsakyti į klausimą, kur jos pradingsta. Tavo pasaulio suvokimas, tavo TIKĖJIMAS negali to paaiškinti. Todėl aš aiškinu savaip, kad visos detalės būtų aiškios. Ir aš tau sakau – Semi yra lunatikė, kuri atsineša pradingstančias katytes į savo lovą.
- Kas tai? Dar viena vaiduoklių rūšis?
- Tam tikra prasme.
Turbūt mano veido išraiška jai pasirodė pernelyg skeptiška, nes Džil staiga plačiai nusišypsojo:
- Matau, tu labiau linkęs pamatyti savo žmoną, naktį išeinančią pro duris ir ieškančią jaunų, juodų katyčių lizdo, ar ne?
Aš abejojau.
- Būtent, - linktelėjo Džil. – Tai paaiškintų išpurvintus patalus, bet visiškai nepaaiškina dviejų dalykų – kodėl katytės taip garsiai miaukia ant Semi krūtinės ir kodėl jos taip veržiasi kažkur dingti, net sudraskydamos metalinius narvus. Todėl aš toliau viską aiškinsiu savaip.
Semi linktelėjo, gurkštelėdama iš puodelio. Aš taip pat pritariamai sumykiau, nusprendęs nebekišti savo trigrašio. Galop Džil „detektyvinis tyrimas“ turėjo paslaptingą prasmę tik jai vienai.