Žaisk

- Aš parašiau eilėraštį apie karvę... – truputį išdidžiai pareiškia Ružė, labai akivaizdžiai dengdama savo sąsiuvinį, kad aš nepamatyčiau jos darbo. – Bet tau jo skaityti negalima!
- Tai kodėl man apie tai sakai? – stebiuosi. – Jeigu būčiau nežinojęs, tau nereikėtų slėpti. Svetimų sąsiuvinių nevartau.
- Todėl, kad noriu, jog pabandytum jį perskaityti, - šiek tiek pykteli mergaitė dėl mano kvailo klausimo. – Jūs, suaugusieji, tokie neišmanėliai! Duok jums karvę į rankas, tai nematote jos. O va paslėpk – pasirengę iš giliausio palovio iškasti. Tai nori perskaityti mano eilėraštį?
- Betgi man negalima...
- Taip, negalima, - atsidūsta Ružė. – Draudžiu. Nežiūrėk taip...

Pavasaris už lango ir jos mažame kambaryje.
Balta lova, stalas, dvi gėlės. Sujauktas kilimas, išsitaršius kasa.
Viena koja basa...

- Ir visgi, - taisosi akinukus, pasmukusius iki nosies galo, - tau reikės jį perskaityti.
- Na čia dabar!..
- Reikės reikės... Aš pamiršiu apsaugoti savo sąsiuvinį, tu jį paimsi ir perskaitysi mano eilėraštį. Tai... neišvengiama. Mama sako, tokie žaidimai turi tik vieną pabaigą.  Kai nebelieka paslapčių.
- Bet tada žaidimas gali tęstis be galo, nes paslapčių visada kur nors yra.
- Mano sąsiuvinyje, - nepasimeta Ružė,  - yra tik viena paslaptis. Eilėraštis apie karvę. Ar mes šiuo metu žaidžiame daugiau žaidimų?
- Ne, - sutinku. – Tik vieną. Tebūnie karvė.
- O tu ne toks kvailas, kiek užaugai, - labai rimtai pastebi mergaitė. – Paprastai ties šia vieta daugeliui nusibosta ir jie įsijungia televizorių.  Nesvarbu, ką rodo, bet tai visada būna įdomiau negu aš.

Ramybė čia įeina su šviesa.

- Tai tu ne pirmą kartą rašai eilėraštį apie karvę?
- Pirmą, - prataria Ružė. – Aš nerašau dusyk apie tą patį. Tai neįdomu.
- O kuo įdomi karvė?
- Na... tiesą sakant, karvė yra neįmanoma. Ji tuščia.
- Kąą?.. – apsimetu nenugirdęs.  Mintis sudomina, bet dar labiau įdomu, kaip Ružė sugalvos paaiškinti.
- Neįmanoma parašyti eilėraščio apie karvę, - sako Ružė. – Todėl ji ir tuščia.  Tas gyvulys tik stovi, kramto žolę ir žiūri tiesiai didelėmis, kvailomis akimis. Apie tokią karvę neparašytum jokio protingo eiliaus.
- Bet tu parašei?
- Aišku, parašiau... Šalin rankas nuo sąsiuvinio! Tau negalima skaityti.
- Bet tu nori, kad perskaityčiau?
- Teks palaukti, kol tapsiu ne tokia budri.
- Užtruksime iki vakaro, - atsidūstu.
- Visai ne. Tai nutiks gerokai greičiau.

Ir Ružė, pasislėpusi kamputyje, ima skrebenti rašikliu kažką į tą patį sąsiuvinį, akies krašteliu saugodama mane.
- Ką tu dabar rašai?
- Kitą eilėraštį.
- Vėl karvė?
- Ne... šį kartą apie kitą neįmanoma dalyką. Apie tėtį.
- Kad karvė stovi, žiūri ir kramto, - pratariu nustebęs, - man dar aišku. O tėtis kodėl staiga tuščiu patapo?
- Nes jis sėdi, žiūri ir kramto, - piktokai sako Ružė. – Abu  skiriasi tik tuo, kad karvė televizoriaus neturi.
- Nemanau, kad tai teisinga, - prieštarauju, - tėtis juk iš ryto eina į darbą ir uždirba pinigus. Tu tik jo nematai tuo metu.
- Taip, - sutinka Ružė. – Aš karvės naktį irgi nematau, ką ji ten tvarte veikia. Galbūt ji laikraščius skaito?
- Tai karvė ne tokia jau tuščia?
- Man, - labai rimtai sako Ružė, palikusi ramybėje rašiklį, - visai vienodai, kokia ji, kai aš jos nematau. Kai aš ją matau, ji atrodo tuščia. Kai matau tėtį, jis irgi atrodo kaip karvė – tuščias. Pažvelk čia.

Ji man duoda žurnalą, kur ant viršelio puikuojasi kažkoks topmodelis.
- Ar matai, ką ji šiuo metu veikia?
- Pozuoja.
- Ne žurnale, o tikrame gyvenime.
- Aišku, nematau, Ruže. Kam dar klausi. Ji tuščia?
- Tuštutėlė. Apie ją jokio eiliaus neparašysi.
- Bet tu gali?
- Galiu. Apie karvę tai parašiau... Apie tėtį tuoj irgi parašysiu.
- Gal man dingti ir tau netrukdyti?
- Kaip nori. Tik nepamiršk eiliaus apie karvę.
- Nepamiršiu.
Trumpam dingstu.

Kaip gera prisiminti ryto šviesas ir tą šviesų kambarį,
į kurį ne savo noru patenku, bet ne savo noru ir išeinu.
Jie visada sako, kad tai neįmanoma.
Aš pasakyčiau, kad jie irgi neįmanomi.
Bet taip yra.

- Jau grįžai? – dairosi Ružė.
- Aha.
- Šita... klausyk, aš bėgu į virtuvę, nutversiu ko nors skanaus. Mama ką tik išėjo į kiemą.
- Bijai, kad tave bars už smaguriavimą?
- Ne, kvailiuk. Tiesiog paslapčia nutvertas maistas skanesnis nei tas, kurį tau duoda. Nežinojai?
- Ne, aš juk ne vietinis, - šypsausi.
Ružė pašoka nuo lovos, įsispiria į rusvas šlepetes ir įsitveria durų rankenos. Jos sąsiuvinio niekur nematyti. Greičiausiai paslėpė.
- Būk čia tyliai, - prisako man ir dingsta už durų.
Kurį laiką girdžiu jos tylius žingsnius prie laiptų.

Atsistoju, prieinu prie lango ir ilgesingai žiūriu pro storą stiklą į pavasario spalvas, svajodamas apie tai, kaip vaikštau toje šviesoje, kurios kambaryje greičiausiai pakliūva tik maža dalis. Ružė manęs ten niekada nesiveda. Bijo, kad mane kas nors pamatys.
Ji protinga mergaitė. Rašo eilėraščius apie neįmanomas karves ir tėčius.
Paslėpė sąsiuvinį po antklode, tačiau aš tik atlenkiu kamputį ir palieku viską kaip buvo. Kol kas negalima skaityti, kad ir kaip būtų smalsu.
Jeigu perskaitysiu, Ružė greičiausiai pabaigs žaidimą ir aš vėl atsidursiu ten, kur nėra pavasario – vietoje, kur gimsta išgalvoti, įsivaizduojami  draugai. Ten taip nuobodu.
Štai todėl žaidimą reikia tęsti.