kažkam

Jie pabunda viltim,
vos palieka nurimusi
saulė šaltus,
dar negimusius langus,
šešėliuotas akis,
sodo dangų,
ir vynioja marškom
melsvą pušį

        Ji - raudotoja niekad nedingstančio vakaro...


Jie pabunda šalti,
su pirmu atodūsiu
jiems svetimų namų,
paliestų sumišusios
pavargusios Mirties,
kurį tu pagavai
ir džiugiai, net galantiškai
nešei į  sodą,
Kad laidotum
prie mėlynos pušies,
Pini, juosi  šakomis,
suskeldėjusiais pirštais -
tarsi gijom

      Jos - įkapės prie vakaro maldos...

Jie pabunda keisti,
prakeikti ar prakeikę
vienatvę,
kai malda rieda
ciniškais pirštais,
sukryžiuotais nakty,
rieda gatvėm,
tarp šiandienos srutų -
duonos ir vyno,
rieda tavo šešėliais,
maldom ir viltim -

      Jie - palaima ir karstas ir žvakės...

Jie pabunda vieni,
sukranksėjus mėnuliui,
ar šnabždantis sodui,
gatvėm tvinstant
ar pirštams ištirpstant -
lyg žvakėm,
šnabždant vieną
pamišusių maldą
be žodžių,
mirštant vieną
palaimintą kartą širdim. 


Jie pabunda nakty
Ir eina į
purviną tylą...
Jie pabunda vieni ir
vieni taip ieškos
prakeikimo...
Jie pabunda širdim
jas aukoja,
išduoda
ir kenčia...
Jie išeina
dabar ir per amžius
į naktį...

      Miegok - taip keliauja nakties piligrimai...
      Miegok - taip miršta pasaulio viltis...