prie
medžių
šimtamečių
vaikai susėdę
klausės,
kaip
juos jaunus
senolė,
tyru
žvilgsniu
skaityti
mokė...
- - -
o
pumpurais
tuomet
kvepėjo
knygos...
ir
gėlės
gardžiakvapės,
„pačios“
į vainikus
pynės,
padangėm
paukštis
nardė
„gyvas“...
. . .
po
medžiais
šimtamečiais
senoliai
atgulė
pavėsy-
šešėliai
liko
degti,
vaikai
našlaičiais
tapę,
po pasaulį
išsibarstę
ieškot
šambalos-
neberado...
- - -
o mūs,
su meile
tėvelių
dvasios
grįžtančių
gimtinėm-
laukia,
prie
medžių
tūkstantmečių...


Jausmu










