Vasaras vėdurīs

Cīp aukštā paukštātis pušie pasikuorės,
Tēp lėngvā keliaujo nebjauto ni svuorė.
Ė vės tėik mon gaila cīpontė paukštelė –
Kuo tou liūdna klīksma ont mėško sukielē?
Veizo pasilėnkus i tou aukšta puši,
Varna ontsisitūpus bėng vākus užmuštė.
Didilie kāp tītars, so snapo stuoriausio
Taša tou lizdieli, vėskou laukuon krausta.
Barbė jem lazdelė ė sudoud i miedi
Varna išsigondus kronktelie iš giedas.
Ė ka dar kartieli užvanuojė Barbė
Jouds mirties šešielis lėzda nebsuardė.
Ētontē par staibius braukuos mėška gielės,
Barbė net sijuona ėlga pasikielė –
Lai koten, lai draikuos vasara po kuojuom
Lai šakelės tīlē lūždamas kvatuojės.
Barbė ēt pakalniou pri opelė sraunė,
Kor par akmėnātius linksmas sruovės braunas,
Kor tiekmie lingoujės jau pražīdės biežis
Bengelės i šuonus kiaura dėina briežės,
Kor kerpelės žalės akmini suminkštėn,
Ė joudou nuskėndė lapā dar pernīkštē.
Pri pat ondėns viejie žalčialunkis švaistuos –
Anuo rausvus žėidus Barbė renk kāp vaista.
Ka kumet jau strienas iskaust nebipajod,
Trėn tū žėidų sultim kol atgaun pakajo.
Ė meilingo žvilgsnio lonka nuveiziejus
Barbė jau pripjuovė žuolių našta ciela.
Viel kumpou i kalna, bet sunkoma juokė
Jug šėrdės Barbelės jouktėis īr išmuokus
Žėnuomās, ka sunkē i kalvelė kielies,
Džiiogėnuos pririnkus vaistiniu žuolieliu
Džiaugies ka apgīnė paukšti tėn pas puši
Ė dėina prabiega negulint vo plošont