Pomirtinis

Visada išraiškingai įkritusios skruostų duobutės
ir gyvybe alsuojančios akys lyg taptum nėščia.
Kai kremuojamas vakaras dega, prasideda būtys.
Dar prasideda naujas tik mūsų pasaulis, nes čia

tavo veidas – vaiski gaivalingų raudonių paletė,
o dangus nekasdieniškai pilnas barzdotų ožkų.
Sausroje mano skilusi siela – ją reikia palieti,
ir tik tu tai gali – besišypsanti tu, kai trošku.

Mūsų paukščiai sugrįžta lėtai, o išskristi taip skuba,
kol po kojomis liejas į mėlyną upę linai.
Margaspalviai sapnai panašėja į Rubiko kubą.
Kai nubusim, iš rytmečio urnų byrės pelenai.