kasdienybė...

Kavos aromatas mmm ir vėl jis, vėl jis pažadino mane iš sapno. Sapnas pagaliau buvo toks spalvingas, kad net nenorėjau pramerkt akių, žinojau, kad mane pasitiks pilkšvo šunėko ružavas liežuvis ir nuskalbtu juodai baltu chalatu apsigobęs Jis. Bet juk -tai kasdienybė, kurios nepakeisiužmerkus akis ir bandant dar sugauti jau į užmaršties kampelius sprunkančias spalvas. Ett teks prasimerkti. Kaip ir žadėjau Sesiliaus seilės ir hipnotizuojantis chalatas šmėkšteli akyse...
„Oi ne, ne, ne...! tik neatitrauk užuolaidų! „- taip ir lieka mano sielos gelmėse...
Bus karšta, žinau tai net nepakėlus galvos. Jis, tikras žinių berniukas, tik kraštelį praveria užuolaidų, tikrai girdėjo rytiniu radijo žinių orų prognozę...
„Sesili, prašau nustok! „-nenoriu kelti triukšmo, todėl taip ir neištariu... Kai[p visada purvinos letenos ant ką tik išskalbtos ir vis dar ramunėm kvepiančios raudonai taškuotos patalynė...
„Labas rytas“ ir šlapias pakštelėjimas į kairį mano dar numiegotą skruostą. Nusišypsau liūnai ir netikrai. O Jis pamatęs mano dirbtiną šypseną nieko nebesako, suprato, kad mane „užpuolė“ Ji. Aš ir nė žodeliu neužsimenu apie juodą skylę „užpuolusę“ mane. Žinau, kad abu esam pavargę nuo Jos, bet argi Jai tai svarbu... Ji ir toliau kankina mus. Nors tai liečia tik mane, tačiau Jis perdaug myli, (bent taip dažnai apibūdina tą jausmą, kurį jaučia man) kad galėtu nekreipti dėmesio i mano juodają nuotaiką... Pastebiu, kaip Jis liūdnai  nusišypsojęs išeina pro mano aliejinių dažų ragavusias durikes... už kelių minučių išgirstu kaip Jis kažką šnibžda į telefoną... Suprantu, kad mano šiandienos planai žlugę... Jis veš pas psichologę... Gaila, o aš jau užsinorėjau prancūziško raguolio toj juakioj lauko kavinukėj... Jau pradėjo rinktis seilės ant liežuvio galiuko pagalvojus apie žaliosios arbatos gurkšnelį, kuris taip gaivina...
    Atsikeliu, žvilgteliu į veidrodį, bet nieko naujo neišvystu... pusilgiai plaukai, žalios akys, nedidelė krutinė, kurią dengia juodi naktinukai... Nulapnoju prie lanogo ir plačiai atlapoju sunkias jau spėjusiais prarasti spalvą užuolaidas... Specialiai suklumpu, krentu ant kelių ir nepakėlusi galvos tiesiu jau spėjusią įdegti ranką į nediduką akvariumėlį... Niekada nesistenkite ten rasti žuvyčių, manau tik laisvėj galim sugaut auksinę žuvelę... Ne, čia pilna akmenukų, mano kruopščiai atrinktų iš įvairiausių pasaulio kampelių... Įkišu ranką i akvariumą ir pirštų galiukais apčiuopiu akmenėlių nelygumus.. Pakeliu galvą ir nusišypsau šypsena, kuri reiškia „Viskas, aš žinau, kad šiandien“ ir kurią išvysta tik mano nupiepęs senukas, bet vis dar pasiutęs Sesilis.

                      .............................................