Tegul manimi, kaip violančele įsprausta tarp Afroditės kojų, groja dangaus pirštai,
tegul manimi, kaip pianino klavišais laksto ilgi ir sušalę liūdesio pirštai,
tegul mane kaip trimitą pučią vėjas,
tegul mane kaip smuiką pravirkdo mano paties melodija,
tegul mane kaip fleitą glamonėja jūros lūpos,
tegul aš būsiu bitės užgesiantis dūzgesys
mirštant beginant, tai kas kitam svarbiausia,
ir tegul aš būsiu tas paprastas aš.