Kiek svetimi žmonių pavidalai per naktį ramią tįsta.
Tylėjimo brūzgynuose įstrigę paukščiai nebyliai.
Dangus jiems nebetoks – visai nepanašus į ametistą.
Lyg iš miegų nubudęs atsidūsta ežeras giliai
dugne smėlėtame.
Ir mes jau nebe tie – mokėję Grimų pasakom tikėti.
Subrendome. Rečiau nuraustame kaip drovūs putinai.
Seklesnės tapo akys, ir išbluko naivios etiketės...
Bet, jeigu kada nors vėl virstume vaikais, tai būtinai
įsimylėtume.