[Su Vėjais]

Jis priveria duris,
aš užtrenkiu ir garsas toks,
lyg plotų kas -
stebėjęs mūsų dramą -
vienu delnu.

Juk aš - ištvirkęs vaikas,
balnojantis jaunystės grožį
ilgais pianistės pirštais,
paliegusiais nuo
vasarų-pavasarių-žiemų.

O mūsų kinofilmas susideda
iš skraidančių palečių su
uostais, stotimis ir kilometrais
sustojančiais tarp garso
iš delnų.

Ir garsas tai skirtingas,
tai tas pats.
Kažkas mums ploja.
Girdi, žmogau, girdi?!

Juk nieks nematė, negirdėjo
tų skraidančių lėkščių,
kai ištvirkaudavom kartu
tai parkuose, tai garlaiviams
signalizuojant.

Mes nesiklausėm, nežiūrėjom.
Bet buvo tie, kas plojo.