dryžuotas kostiumuotas liūdesys

Nebeatpažįsti savo rankų
juoda-balta dryželių gyvenime
ir rimtai nusiteikusio
kostiumuoto liūdesio
nešančio kalnus neįdomių žinučių
ir zvimbiančio prie durų skambučio
nenori įleisti.

Žinai, toks vyras,
kuris nešiojasi mažą suolelį,
kad ant jo pasilipęs
įžiebtų žibintus prie upės
ir piešia kreidelėm
kartu su vaikais-
pažįsta savo rankas.

Nors
visas miestas šneka -
jis beprotis-
nešiojas kišenėj kaštonus
ir pučia pienių pūkus.

Susitinkam
jis sako:
jei pakeisi spalvą dryželių
gal
nebesinorės tik
gulėti ant pilvo
nešioti akinius nuo saulės,
kad nieks nepažintų
ir rūšiuoti kreideles
į lentynas,
o ne gatvės vaikams.


Mėnuly gyvena
mano šešėliai-
kai pritrūksta maisto
atrūksta ir baladoja duris

tada nebepažįstu savo rankų
linijų
ir nors įsileidau
išsidraikiusį girtą liūdesį,
suplyšusiu kostiumu-

nenoriu įleisti
tų, kurie šaudo į dangų,
išblaško mano šešėlius
ir vaikus
su spalvotom kreidelėm-

tada lieka
juoda-balta
ir truputis
pradėto geltono dryželio..

Po suoliuku jis paliko
visas kreideles
ir miegančius žibintus –

mes su girtu liūdesiu
mėnesienoj grįžę namo
nebežinom kur dėtis.