Pareina iš toli
žalsvu samanų brokatu
ir rudenėjančiomis pievomis
mano vaikystės moterys,
o lapų varis byra
ant jų galvų
ir baltų skarelių liežuviai
plasnoja plaikstomi vėjo
lyg švylių galvos.
Pareina moterys
pilnais kibirais nešinos
dar šiltu samanų
brokatu ir linguoja
jų pavargusios nugaros,
o veidai įraudę šypsosi.
Bet išeina
mano vaikystės moterys
lyg rudenio lapai vėjyje
ir nelieka pėdsakų
einančių, ir kalbėjimo,
tik aidas duslus
atsimuša.