kur kas jaunesnė moteris. ne mano

ant karalienės juostos teįžiūriu blausią M
pati ji taip arti kad rodos grybšteltum už skverno
bet koks aš menkas nugarą sulenkęs
ir pora žingsnių
neįveikiamas atstumas ligi josios rankų

palauksiu
laikraštis ant kelių
ir vesdamas pirštu šukuosiu posmams galvas

mus atstuma artumas
ir mes atsiduriam abipus vienas kito
ir lapais nulašam nuo rudeninio skruosto
į vienas kito rytą

šiandien mes lyriški
šiandien mažiau šiek tiek ir rankos dreba

iš laikraščio telieka atskiri žinių skuteliai
paėmęs vieną padedu ant delno
gyvybės linija padaro staigų lankstą
kaip stabo ištiktas iš žemės grumsto paukštis
smalsiom akim stiklėdamas į dangų

prabėga mintys Jono vabalo alėjom
sustojusios vien iš inercijos terieda
nuklysta iš kažkur į nežinia kur –
dama su šunimis prie mano stalo sėda
o pavadžius lauke palieka pailsėti

kitokių pasakų kiti vardai veikėjų

savi veidai įsikuria ant suolų
ir šalimais šeimos vaidai garsėja
prisimenu kaip broliai rugį sėjo –
mainą kaskart artojus į Arėjus
ir darbštų sodininką rožės spygliu girdė –
jo stiklas nė per plauką netuštėjo
po to jis atsistojo ir pasakė „Lis“ –

tą mirksnį aš pakėliau vėl akis
o žemė išplaukė ir rožės nežydėjo
aš pamačiau tą užrašą ant juostos –
ant kelių man sėdėjo Mano Moteris

žieduotu piršteliu ji man parodė
grafito prakaito išmargintą bloknotą
pieštuką įsikandusi ji klausė
ar dalimis gerai jai išsiskaidė žodžiai

ji kurdama sėjomainą girdėjo Listą

sėkmės penkiažodis
ant mano kelių laukiančiai artistei