Dangaus geležinkelio viršininkas

Labai labai seniai prie didelio geležinkelio gyveno senelis ir senelė.
Senelis buvo  linksmas –  mokėjo rodyti fokusus, bet neturėjo darbo.
Kas dieną gyventi darėsi vis sunkiau, tai vieną dieną išsiruošė jis darbo ieškoti.
Išeidamas ir sako senelei:
-Tokie laikai stojo, kad nežinau, kiek užtruks mano kelionė. Paliksiu tau tris skryneles: žalią, mėlyną ir raudoną. Kai sunku bus laukti –  atidaryk žalią skrynelę, kai laukti bus vis sunkiau, kad net žalioji skrynelė tau nepadės – atidaryk mėlyną. Tikiu, bobuliuk, tu laimingai manęs sulauksi.
-Seni, o raudoną skrynelę? Kada atidaryti? – bandė sustabdyti senelė.
Senelis tik pažiūrėjo senelei į akis ir nieko nepasakęs – išėjo.
Vos tik senelis išėjo senelei pasidarė taip sunku, kad ji ėmė ir atidarė žalią skrynelę.
Skrynelės dugne gulijo duonos kepalėlis.
Pavalgė senelė duonos ir širdžiai taip gerai pasidarė, kad ji ilgą laiką apie senelį net nepagalvojo.
Atėjo žiema. Stypsantys kamaros kampe žieminiai batai priminė senelį. Neramu  pasidarė – skaito laikraštį, o akys nieko nemato. Kaip širdį nuraminsi? Atidarė ji antrąją  - mėlyną skrynelę. O ten – senelei net akies kampe ašara atsivėrė  - guli jos balta vestuvinė suknelė tarsi vilnonė “pančeka”.
Apsalo senelės širdis, širmas rūkas į galvą trenkė, prisiminė linksmas vestuvių ‘barankas” ir  silkę, ir rasotą “klebonišką”, bet užmiršo, jog blynai ant krosnies svyla.
Pasidabino senelė  balta “kvarbatkuota” nuotakos suknelę ir jai spindinčiom akim ėmė senelio laukti.
Tik senelis vis negrįžo ir gana.
Ryto paukščiai atnešė žinią, kad senelis susikuprinęs sėdi traukinių stotyje.
Senelė, pasikaišė balta suknele ir plevėsuodama nutrepseno į stotį.
Ilgai senelė kuprinosi ant nutrinto suolo, bet traukiniai vienas po kito dundėjo pro šalį ir joks, net pats trumpiausias nesustojo ir senelio nepaleido.
Stotelėje sužibo ilgi apsiblausę žibintai.
Perpuškavo senelė namo ir drebančia ranka atvėrė trečią  - raudoną skrynelę.
Net akiniai jai nukrito - skrynelės dugne gulėjo angelo sparnelai. Maži, kuriais dar niekas nebuvo skraidęs.
Ir kas tai senelei į ausį pašnibždėjo, kad pritvirtino tuos du sparnelius sau už nugaros ir suplasnojo?
Nors ir labai sena buvo senelė, bet nerimas buvo toks stiprus, jog ji sukirto sparnelius ir - pakilo. Žiūri – ogi kaliošai žemės nesiekia.
Pirmam skrydžiui kvapo užteko iki kopūstų lysvės. Senelė paslydo ant kopūsto galvos.
Atsikėlusi iš balos  – labai supyko. Ir tada - kiek tik sveikatos turėjo suplasnojo... Nėrė į dangų kaip futbolo kamuolys. Kvapą atgavusi žiūri – o matosi toli - už tamsaus miško blizganti upę.
Angelo sparnai ją nunešė į didelę geležinkelio stotį, o ten ant perono stovėjo senelis su kepure ir spalvuota lazdele ir išdidžiai nurodinėjo traukiniams važiuoti į pietus, į šiaurę.
Purptelėjo senelė šalia senelio ir sako:
- Kodėl nesugrįžti, seneli?
- Kaip gi aš sugrįšiu, senele, be manęs traukiniai gali sustoti.