Šamanskio išpažintis

Meilė trims apelsinams.

(rankraščiai surasti Saragosoje)

Aš, Liudas Šamanskis, studentas. Studijuoju teisybę universitete, kuriame viskas perkama. Net apelsinai.
Šį ryt man nyku. Galėčiau savo geležiniais dantimis perkąsti grindinio marmurą.
Kodėl taip nyku vyrui, kurio naktinės moterys nagais laikosi ir nenustoja kartoti “dar.. dar.. ”. Kaip toj dainoj: Dar.. dar.. dar. Nyku  todėl, kad rytas, todėl, kad vos praplėšus akis mane užtvindo sapnas. Staugiantys žmonės nuogais pasturgaliais trinasi į pravažiuojančių troleibusų vairuotojų šypsenas ir išnyksta, paslydę ant apelsinų. Kodėl man vis vaidenasi tie apelsinai? Mano atmerktose akyse atsispindi pavasario saulė, kiauras žadintuvas, trys tabletės nuo inpotencijos ir.. oranžinis, rauplėtas apelsinas. Kas man vakar davė apelsiną?
Reikia suklykti – išgirsti save. Reikia suklykti, kad energijos srovė išsprogdintų sapno likučius. Reikia rėkti, kad atsibustum ir pasiruoštum gyvenimui. Reikia norėti moters, kad norėtum gyventi.
- Noriu storos moters!!! – šauna man į galvą mintis ir aš staugiu, kaip gali staugti išbadėjęs Magomajevas. Nežinau, kas tas Magomajevas, bet su tokia pavarde žmogus privalo staugti iš bado. Kodėl storos moters? Kodėl.. kodėl.. O todėl!!! Todėl, kad nusibodo šliaušoti po griaučius iš kulinarinių žurnalų, todėl, kad man norisi pilnatvės ne tik rankose, bet ir širdyje.
Blizgindamas šepečiu dantis – galvojau, kuri mano draugė pakankamai stora.
Kratydamas šlapias kojas –  mąsčiau, kurios storos draugės aš norėčiau. O vos tik lūpos palietė rudą kavos kraują – aš sustaugiau. Pavyko!! Žinojau tą putlų, nepermatomą kūną!! Dangyra. Mintimis aš perbraukiau jos kūną lyg per kontroboso stygas, per jos aštuonių rievių pilvą, per šviežiais kaimiškais kopūstais pašlakstytas pažastis…
- Alio, - ištariau užsimerkęs, tarsi laukdamas kol ji išlįs iš telefono ragelio.
- Ko nori? – ragelyje pasigirdo sveikas, ramus tarsi Tibeto kalnų oras Dangyros balsas.
- Dangyra, ar negali duoti nusirašyti matiekos?
- Eik tu šikt, Šamanski, neturiu, - ramiai atsakė ji. Bet koks tai buvo atsakymas!!!
Ji kalbėjo lyg ledyne įstrigęs dinozauras. Mūsų kurse ji buvo storiausia, sultingiausia, skaniausia. Visai ne Magomajevas. Jos tėvas sklaidė gerus pinigus ir šeimą šėrė spec. pašarais, todėl tokio žavaus nusipenėjimo aš niekur nebuvau matęs. Tokio riebumo galima pasiekti tik labaratorijoje. Pinigai ir pašarai ją pavertė išskirtine mutante, kurios gali išdrįsti norėti tik bemoksliai kosmoso ateiviai ir tik užrištom akim. Taigi, šioje žemėje aš ją paliesiu pirmas ir .. paskutinis. Aš vienintelis joje pamatysiu gyvą kenčiančią moterį, jos rieviese glostysiu susikaupusį švelnumą ir ilgesį.
- Ką tu čia skiedi?  - tariau ryštingai. – Nekabink makaronų…Atvarau. Supratai?
- Kaip nori, - romumas jos balse mane kraustė iš proto. Jos tembras, kurį formavo filipinietiškos krevetės, naminiai vėdarai, nenutrūkstantis vyno tekėjimas, bauginančiai ilgi unguriai, varvančios vištos ir laimingai išsišiepę rūkyti paršeliai, man sukėlė virpulį, tarsi kas su smilga būtų perbraukęs per užpakalio griovelį.
            Troleibusuose taip pat būna storų moterų ar net merginų. Jos dažniausiai sėdi prie lango ir stebi saulėlydį, nesvarbu ar tai rytas, diena ar vakaras. Storos merginos, kitaip mato pasaulį. Jeigu plonos, ilgos ar isteriškos gimė iš bezdžionių, tai storosios išsivystė iš dinozaurų arba iš muzikos instrumentų. Jų akys didelės, todėl ten telpa daugiau pasaulio, daugiau šviesos, o sieloje  - du vandenynai ilgesio ir džiaugsmo. Storos merginos visada alkanos, todėl žiūrėdamos pro troleibuso langą mato saulėlydį. Jos laukia kada galės eiti miegoti ir nebenorės valgyti. Štai viena godžiai ima į burną bandelę tarsi šiulpia, spaudžia sultis.. ir aš tikiu tos sultys pasirodys. Ji  žavi bečiulpanti bandelę storulė.
- Atsiprašau, - nutraukė mano žvilgsnį isteriškai plonas balsas. Nevilties apimtas net užsimerkiau. Ji nutraukė mano dainą…Su kokiu skausmu dantyse aš atsisukau. Mintyse jau mačiau tos beatsiprašančios isterikės veidą: tokiu balsu kreipiasi skystai plonos, išsiblaškiusios žurnalų viršelių gražuolės, kurių krūtį paėmus į saują bijai, kad ji atsiklijuos, o veido bruožai išnyks, jeigu ją nuprausi. Atsisukęs pažinau savo kurso draugę Rūtą. Nejaugi mes visą kelią stovėjom šalia ir tik dabar ji išdrįso mane prakalbinti? Žirafa. Ji aukšta lyg jai būtų gėda būti mažai ar bent storai. Rūtoje buvo kažkas storo, bet ji išsivystė iš bezdžionės arba iš žirafos, o ne iš dinozauro. Gamta darė iš jos isterikę, bet staiga apsigalvojo ir ėmė lipdyti saldžią, putlią ir.. galbūt, skanią…Mūsų kurse jos niekas neragavo, bijojo prarasti skonį. Beto ji augino dukrą, o darželio auklėtojų aš nedulkinu.
- Kur važiuoji? – paklausiau abejingai, tarsi jos moteriškumas būtų man žemiau kelių.
- O tu kur važiuoji? – atsakė klausimu, pabrėžtinai abejingai, nors aš jau seniai buvau pastebėjęs, kad šita dvimetrinė giliai įžvelgia kresnų vyrukų kietą ranką.
- Mateikos mokytis, - atsakiau.
Daugiau klausimų ji negalėjo išspausti, o aš tokioms klausimų neturiu. Jos žirafiška laikysena stabdė tiek mano tiek jos virškinimą. Savo mintimis aš jau krausčiausi ant Dangyros pagalvių.
- Tai iki,.. – su šypsena atsisveikinau.
- Palauk, turiu.., - Rūta palinko į rankinę ir ištiesė .. apelsiną. Tokį pat kaip ryte..
Tai tas pats apelsinas, - sušukau mintyse.
- Man.. nereikia, ką aš mažas vaikas? – nustebęs ėmiau priešintis. Ji šypsojosi tarsi kupranugaris. Kur aš mačiau šitą šypseną? Taip, aš mačiau ją sapne. O tos lūpos sudėtos pagauti kiekvieną bučinį. Tai kažką reiškia.. bet šliaužanti minia nešė mane tarsi kanalizacijos vanduo.. Pabandžiau priešintis, bet mačiau tik Rūtos rūpestingas akis.. Jos tolo nuo manęs lyg sapno paslaptis…
Troleibusas pajudėjo. Likau stovėti su oranžiniu apelsinu rankoje ir neišspręsta lygtimi galvoje. Dar ilgai mačiau rūpestingas Rūtos akis, bet po kiek laiko jos tapo oranžiniai apelsininės ir aš įžengiau pro duris.
- Ko tu nori, špingaliete? – nusišypsojo Dangyra. Ištiesiau apelsiną. Kaip ne kaip tai buvo išdavystė. Rūta to neatleistų, nors ir žirafa. Bet kas man ta Rūta su savo apelsinais, vaikų darželiu ir lūpomis gaudančiomis kiekvieną bučinį?
- Nu tu duodi, - tepasakė ji, kurios švelnumo atėjau siurbti, kurios rievėmis atėjau groti, kurios spenelių dūriai privalėjo draskyti mano rankų raukšles.
Negalėjau praeiti neapkabinęs tos storųjų kalnų muzikos, bet paskendęs riebalų miškuose aš pamačiau rūpestingas Rūtos akis, kurios manęs klausė: ar tu suvalgei apelsiną? Tos akys vertė mane keisti seksualinę orientaciją.
Dangyra šypsojosi visomis mano išsvajotomis rieviemis, jos kūnas buvo prieinamas tarsi mano paties kišenė, bet aš žiūrėjau į apelsiną, kurį man dovanojo Rūta.
Dangyros kambaryje stovėjo nenusakomo didumo vaza iš kurios tarsi iš krioklio ant stalo lipo apelsinai, kažkur tarp jų gulėjo Rūtos paliestas, sušildytas ir palaimintas oranžinis jos priekaištas. Jis stebės mane rūpestingomis akimis ir, orgazmo ar bent palaimos akimirka, užsimerks, nes aš paskęsiu Dangyros staugime.
- Šamanski, nejaugi tu įsimylėjai?

Amžinatilsi Liudas Šamanskis