„Miško spindėjimas“ pirma dalis

Pro medžiu šakas skriejo traukinio langai. Pabaigta dar viena nėrinių eilutė širdyje sukėlė daugiau nerimo nei skubanti vėžlio greičiu blausi pavasario saulė.
    Šią dieną turi sudrumsti silpnas vėjelis, palaipsniui stiprėjantis, genantis mintis tolyn, tolyn nuo kitų žmonių nuo kitos laimės.... Nuo žmogaus kuriam nebegalima padėti jausmais, akimis.
Mergina troško to visa širdimi, palikti pilką dieną už akių, nematomą kitų žmonių....
  Traukinys sustojo. Mergina jau skriejo vieškeliu namo. Senas automobilis dardėjo kaip niekad garsiai primindamas praėjusiais griausmingas dienas, kai žemė liejosi su dangum. Žmogus buvo šalia ir nieko nereikėjo daugiau.
  Namai - namai kuriose tvanku būti vienam dienomis, o skaudu - naktimis.... Vakaras -  geriama arbata su sausainiais sunkiai slinko gerkle žemyn ir tapo vis sunkiau sėdėti ankštoje kėdutėje su žemu atlošu. Skrupulingai išskleista suknelė rodės lyg pasakiška vasaros žiedų oazė. Alyvų spalvos medvilninis audinys puikiai derėjo prie pilkų merginos akių.  Smagūs nėrinukai, puošiantys iškirptę,  rankogalius, suteikė suknelei naivaus kuklumo, apačia puošta spalvingais karoliukais  mirgėjo kaip šaltas upelio vanduo.
  Vanduo, į kurį panėrus apmirdavo širdis... Šaltas ledinis vanduo gaubdavo jauną kūną.
Užsimerkus Nadinė klausydavo kaip lėtėja jos širdies plakimas, norėjo mirti dar negimus. Dar negimus eilinei aistrai tapyti mintimis paslaptingo jausmo veidą...


      Ankstyvas rytas po truputi leido tingiems saulės spinduliams skverbtis pro tarpupirščius...
Ramus rasos lašėjimas lydėjo merginos žingsnius, glostė kojas kibdamas už  naktinių apačios.
Tylus pliūkštelėjimas – Nadinė giliai atsikvėpė norėdama nuvyti nuo savęs šaltas ežero šmėklas.
Pasinėrė gilyn... Akis paliko atmerktas svajonei. Dugno akmenėliai taip viliojo paliesti, tiesti į juos baltas gražias rankas, pajusti gluotnų paviršių.
  Šilkinės povandeninės srovės kuteno kūną, neliko nieko daugiau tik svaja niekada nepabusti
iš šios palaimingos agonijos.... iš paslapties spinduliavimo tarp paskendusių stiklo šukių ir sienos,
pastatytos žmonių ir bandomos griauti miško elfų...
    Nadinė tarsi sapne girdėjo krebždėjimą. Sienas krapštė tie, kas negalėjo miegoti naktimis, skverbėsi tolyn. Miško dvaselės norėjo ištrūkti, nuskrieti medžių viršūnėmis, pakilti dangun ir su dideliu pagreičiu vėl kristi į tvenkinį... Galėjai justi kaip mažos būtybės rankytėm mėgina ištraukti plytas iš sienos, kurią vis aukščiau statę merginos širdis.



- Tu pati nuovokiausia moteris pasaulyje, Nadine, aš tave dievinu ir niekada nepamiršiu, - suokė mylimas vyras, o tuo metu jo akyse mergina stebėjo vis tolstančią žiežirbą, šypsena nebebuvo tokia šilta. Ji žinojo, kad šis šiltas jausmas, rusenantis širdyje, neduodantis ramiai alsuoti, sumerkti akių naktimis tėra žaidimas. Paikas naivus jausmu pasikeitimas lovoje, gamtoje, vandenyje, galiausiai sieloje ... . Tai - ne meilė, bet ir ne vienatvė. Dabar Nadinė pasiryžusi plaukti toliau tvenkiniu. Sušlapusi sudirgusi jos oda virpėjo glostoma auštančio ryto žvarbaus vėjelio... Buvo keista jausti, kaip vėsios, bundančios saulės, rankos glamonėja jauną gaivią odą, galėjai jausti nuo šios merginos sklindantį rožių aromatą - jaunystės aromatą...

    Paliktas miestas nebežinojo ką daryti be Nadinės. Nadinė nežinojo tiksliai, ką jai daryti be Mišelio..
Grįžimas miško takeliu prailgo: akys klaidžiojo tankiais žiedais, rasos virpinamais lapais, ausis pasiekė paslaptinga tyli daina, aikčiojimai... visas oras virpėjo paslaptinga gyvybe. Galvą spaudė gaivus, riebus oras, susimaišęs su gėlių aromatais, elfų ašarom ir mirtimi... Mirtimi kurią Nadinė nuplovė kaip purvą šventame tvenkinyje. Tvenkinys atsigaus.




      Raudonmedžio kavos stalelis stovėjo vienišas svetainės vidury. Ryto saulėje jis liepsnojo, atrodė kad lakuotas paviršius suskeldės ir sutrupės. Taip paliesti tą šventą ryto ugnį, apkabinti ir skrieti tolyn..
  Nadinė jau buvo bekelianti prie lūpų sultingos troškintos mėsos gabalėlį, bet jos žvilgsnis nuklydo tolyn, pro prancūziškus langus. Į stiklą atsitrenkė kregždė ir užsimušė. Stiklas tarkštelėjo nuo smūgio ir nutilo...
  - Ach, mano brangus vaikeli, ko nevalgai tokio skanaus troškinio? Maniau jau pamiršai Mišeli? Jis buvo toks žavus nenuorama, tačiau tu jam nelabai tikai, mieloji! Tu per daug silpna, tyra būtybė, -tarškėjo lyg užvesta senoji tetulė Marta.
- Taip..., troškinys labai skanus todėl mėgaujuosi juo lėtai.
-Dėl Dievo meilės, Nadine, troškinys jau turbūt į leda pavirto tau besimėgaujant, o skrandelis nė vieno gabalėlio nepajuto! Kartais jus būnate tokia užsispyrusi ir naivi, kad apsaugok Dieve..!
- Tiesiog aš neesu labai alkana, - rimtai nusiteikusi tarstelėjo mergina, - ir troškinys, kad ir koks skanus būtu. per prievartą man nėra labai viliojantis...!

  Pokalbis nutrūko taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Abi moterys baigė pusryčiauti ir mandagiai susikibusios už parankių išėjo pasivaikščioti į rožių sodą. Saulė spigino į akis, tas kaitrus nervingas mirgėjimas lipdė miražus. Nadinei rodėsi balti balandžiai, mažos elfų rankytė, šiltos šypsenos, vandens žibėjimas. Tetulė šį kartą ją labai nuvargino savo paskalomis apie kaimynystėje gyvenančią ledi Dorotėja ir jos, kaip teta Marta išsireiškė, sodininkus, apie naujus arabiškus arklius, kuriuos įsigijo jos  tolimas pusbrolis. Diena ėmė suktis aplink abejingą Nadinės kūną sūkuriais, beprasmiais žodžiais, saulės spinduliais.


    Vakarienės metas jau seniai buvo pasibaigęs, kai mergina šuoliuodama vienu iš tų arabiškų žirgų pralėkė per šviesias pievas, upokšnius. Plaukus gaiviai sklaidė vėjas, žirgo šnopavimas jaudrino dar labiau jos ir taip padūkusią neramią sielą. Saulei leidžiantis Nadinė nutarė patikėti šiam grakščiam, prakaito išpiltam tamsiai rudos spalvos žirgui paslaptį. Lėtai risnojant Nadinė truktelėjo dešinėn kamanas ir paskendo tamsioje miško tankmėje... 
  Vis dar garsiai šnopuodamas žirgas nedrąsiai jojo miško takais. Jis tikriausiai taip pat girdėjo elfų juoką, uodė žiedų aromatus, jo taip pat nerami siela baiminosi ir kartu džiūgavo pajutusi tokią pasakišką ramybę!
  Akimirką mergina užsimerkė. Gilų atodūsį palydėjo žirgo prunkštelėjimas, kai kelyje pasipainiojo keistas gyvis... Tai buvo šuo, sulaukėjęs, pajutęs žemiško gyvenimo subtilybes... Nadinė stebėjo kaip vienišas gyvūnas draskė ką tik sumedžiotą zuikį. Zuikio žarnos buvo išvirtusios o snukis kruvinas su ilgu ištysusiu liežuviu. Laukinis šuo pasmaugė savo auką.