Sudužusi pasaka

Miegantys delnai atsargiai palietė jaunutės fėjos Nidos krūtis, tarsi norėtų pasisemti vandens. Slystelėjo karštu dugnu ir droviai nušoko ant pečių, nespėję sušilti. Buvo tylu ir gera, kaip gali atsitikti tik svajojant neparašytoje pasakoje.
Fėjos akys jūros veidrodyje audė blakstienomis debesų garbanas ir sapnavo kartu su jų besimainančiais kūnais pabudimą ryto danguje. Nidos veide snigo strazdanomis, tarsi vėjas skubėtų pasėti juoką aplink lūpas. Plaukuose darkėsi kopų smilgos, karštas smėlis vystė jos kojas, o burnoje tekanti šypsena svajojo save kažkam padovanoti.
Bet aklas žaibas iš nežinios kirto į Nidos buveinę, aštriais nagais sutrupino viską aplink ir išsvaidė į tuštumą. Fėja išmetė rankas į dūžtančius debesis, už kurių nebebuvo nieko, net riksmo.
Nida nutvėrė vieną šukę, kurioje dar blizgėjo mylimiausio dangaus snaudalio letena ir prasmego kartu su kitais savo pasakos trupiniais tuštumoje.
Kai dingęs laikas sugrąžino Nidą atgal į šlapią smėlį, aplinkui nebebuvo nieko pažįstamo. Net jūra atrodė svetima be kvapo ir plokščias dangus - netikras. Nida atgniaužė pirštus ir delne pamatė įsirėžusią skaidrią stiklo šukę, kurioje nebesimatė jos debesies, tik mažutė kraujo dėmelė be jokio skausmo.
Ištuštėjusiomis akimis Nida nepastebėjo, kad ir pati pavirtusi paprasta mergiūkšte, su keliomis padrikomis strazdanomis ant nosies ir sutaršytais plaukais, slankiojančia pajūriu be vietos tarp poilsiautojų minios.
Paslėpusi stiką nubrizgusioje kišenėje, Nida pakėlė nuo žemės pamestą žalią obuolį ir į nieką nežiūredama bandė jį valgyti. Staiga graužtukas dingo iš rankų, jį atėmė kažkoks vaikis ir nukando viską iki kotelio. Nida atsitiesė, pravėrė savo dideles vandens akis ir nušlavė žvilgsniu jo įžūlią šypseną. Abu pratrūko juoktis. Negirdėtai lengvas kvatojimas nušuoliavo purslais per bangas ir grįžęs užpylė juodu baltomis putomis. Nidos akies kamputyje vos šmėktelėjo basa vaikio koja, tokia nematytai grakšti, kad fėjos randas delne vėl atgijo ir ėmė saldžiai mausti. Fėja būtų ją pabučiavusi, bet paika mergiūkštė tik baikščiai stryktelėjo ir pabėgo.
Ji vėl turėjo degančią svajonę - surinkti išsvaidytas šukes ir padovanoti savo draugui, nors neišdrįso ištraukti nė tos, kuri kišenėje ilgėjosi dangaus. Geliantis brūkšnys Nidos delne kasdien jautė, kaip žiba saulė turistų veiduose trepsint pigias daineles, kaip švelniai prasilenkia besimaudantys naktį ir fėja nustojo slapstytis. O mergiūkštė laiminga rankiojo pajūryje gintarines žmonių meilės akimirkas ir tikėjo, kad viskas nukrito iš Nidos pasakos.