Minutė tylai, nuleidus galvas

Arūnui už tėvelį

o dabar - minutę maldai.
prisiekiu aš girdžiu,
kaip drasko širdį. priklaupk,
į žemę įsikaski veidu, giliai,
kad pamatytum. argi ne jis?
kaip tu atsimeni, vaikystėj
riešutus delne tau gliaudęs
ir rykštę išsilaužęs iš to pat
lazdyno, barės, kam atnešei
žalių dar riešutukų. neskanūs
bus, sūnau, sakydavo. kelius
priklaupęs, per nutrintus lopus
žemę gerdavo ir liepdavo
parodyt ginklą, koks tu kareivis,
jei tavo ginklas kaip koks vėzdas,
na koks gi tu kareivis... kepurę
nutrenkdavęs, šienus dar vežant,
užlįsdavęs už kūgio, sūnau,
kada gi marčią parsivesi. paimdavęs
šakes. gana dykaduoniauti, taip
mažu net ir vasara praeisiant.

o žiemomis minutę patylėkim.