Dykumos liga

Dykuma naktį atrodo kaip jūra
degančios saulėleidžio karavelės sunkus karšto oro
inkaras iki nematomumo įkaitintos žvaigždės
pasitiesi žemėlapį kuriame nuolat juda duonos
plutos gabaliukai
ir atsargiai perskėles mėnulio kiaukutą kepi kiaušinienę
ar sraigę
jautiesi nematomo miesto šerifas
suspaudęs prie krūtinės ženkliuką kuriame lengvų burių erdvėlaiviai
pamėlusia virkštele siurbia duonmedžio sirupą
kuriame kosmonautai nusiima skafandrus ir iš jų išsitraukia
nykštukinius pudeliukus
ir stebi kaip
saulės dėmėmis išberti klajokliai
taikiai palieka savo išnaras
plėšrūs kirai suka ratus virš galvos vadinasi
netoliese turi būti vandens ir maisto

dykuma naktį atrodo kaip jūra
kaip besileidžiančios saulės smūgis į langus
karščiuojančios mintys kyla garais atsimuša į lubas
ir pieštas balandis pradeda aukščiausiom natom rašyti
tavo ligos istoriją

Jis tris kartus perėjo dykumą (visiškai be reikalo)
Du iš jų ten mirė
Jis niekada nekasė miego duobių
Nes smėlis ten toks kietas kad kastuvas tesugeba įkirsti
Smiliu lig pusės...

tada aš paseilinu piršto galiuką
tarsi tikrinčiau iš kur
nepučia vėjas
ir keista srovė ima nešti ten
kur romas ir papūgos moka kalbėtis su tavim bet tyli
kur negyvos lapės nevykusiai šoka fokstrotą
kur niekam nešauna į galvą tokia kvailystė kad
dykuma naktį atrodo kaip jūra.