Ji švelniai verčia sriūbauti obojų...

... ir mano ausys tampa įkaitais nuo žodžio kaisti.
Ne pirmąkart ji vagia miegą svetimų naktų,
kurios it kobros, įsisupusios į garso skraistę,
išsižada tirštų šešėlių prietemoj plaktų.

Ji nesiliauja – skambesiu nugirdytos membranos
melodiją pamilsta iš pirmų natų, aklai.
Klausaus tarytum motinėlės užliūliuotas tranas,
Būgneliais irias grakštūs, gulbiški aidų kaklai.

Tas muzikos versmes surinkęs atminty globoju,
o vakarėjant nekantrauju – laukiu, kol pragys
raiboji, švelniai verčianti pasriūbauti obojų,
ir, nesulaukęs ryto, mintyse skanduoju bis.