Fenikso gimimas

Šiandien degė skliautai – debesuoti, apžlibę, o degė
it liepsnojanti burėm aprūkusio uosto baidarė,
tarsi plunksninė lapė, pasiutus, rusva, beuodegė.
Tik vėliau supratau – visa tai mano nuostabai darė

iš ugnies lenkti pasagas gebantis dieviškas kalvis –
taip – tas pats šlubas Dzeuso sūnus, kurs nulipdė merginą,
šiandien žiežirbas laidė dirbtuvėj pūkinės pagalvės.
Išsėdėjau, kol degė skliautai, kol gaisrai panardino

mano žvilgsnį – klajoklį, atradusį aukso grynuolį.
Ir, atrodė, jis lydosi šlubio žaizdre, rodės, alma,
o pasiutusi plunksninė lapė tik plaukė – nepuolė –
te palaiminta lieka ranka, kuri sviedė napalmą.

Supleškėjo skliautai, suanglėjo ir amžiams suskilo,
o nakčia iš balkšvų pelenų tykiai feniksas kilo.