Apie vienatvę, kai tu (vis dar) šalia

Vakarais,
Tokiais šviesiais kaip šis,
Tiesa truputį per šviesiais,
Pelnytai juos vadinti vakarais,
Man gelia sąnarius ir širdį.
Į šviesą, merdinčią už lango
Gegutės skrenda ir numiršta,
Nukrinta snaigėmis į delnus.

Langai ne mano,
Šiąnakt man niekas nepriklauso.
Ir atspindys stikluos ne mano, -
Net išsapnuotas skausmas,
Kai gelia sąnarius ir širdį,

Naktim, tokiom kaip ši,
Kai užu gatvėj rymančio žibinto,
Vėl sninga peteliškėm ir  plaštakėm
Dalinasi praeiviai skrajutes,
Suėję po penkis, atsliūkinę po vieną.
Taip šviečia mėnesiena,
Bet atspindžiai šiąnakt languos ne mūsų.
Tik skauda sąnarius ir širdį...
-O ar vaistais išgydyti dar galima?
-Ne... vakarų tokių jau nebebūsią.