Kregždžiukas

Akutės nelyginant skylės grindyse, skylės už dujinės viryklės, kur, rodos, įkištum ranką, išvalytum – ranka prašliauštų it skuduras, suimtų visa, kas ten. Šlykštu spoksoti į jos akis, tarsi kištum ranką į tas skyles, čiupt – ji čia.
Maža šlykšti pelytė juodom skylėm vietoj akių. Name tylu.
– Tai tik akimirka, – pasakė Tanas, kai papasakojau jam apie pelę. – Praeis.
– Manai, jos praeina?


Tada prisiminiau ją. Ūgio perpus mažesnė už Taną, vaikščiojo pasiremdama mažu ramentuku, truputį šlubčiojo.
Ji dirbo miestelio knygyne – laiptukais į rūsį nuo vaistinės.
Naujai išleistų knygų atveždavo nedaug. Senų knygų pardavėja, sakydavo Tanas. Knygynas supirkinėjo senas knygas.
Taip jos keliaudavo iš vienų namų į kitus.

Mane visuomet traukė rūsio ir knygų kvapas. Drėgmė ten ne tokia aitri.
O važiuoji dviračiu ar keliauji per kalvą – tartum iriesi per drėgmės lašus. Jie kyla šnervėmis, šaltis net graužia. Nusėda plaučiuose, giliai viduje.

– Kregždžiuk, – sakydavau, užėjus į senų knygų krautuvėlę, ir uždengdavau jai akis.
– Kas čia? – klausdavo kregždžiukas. Retai matydavomės.
– Aš.

Tąkart ji buvo ne viena. Kregždžiuko knygyne lankėsi pirkėjas. Žirgliojo savo ilgomis kojomis po mažą knygynėlį, nuo lentynos prie lentynos – ieškojo. Kregždžiuko galva rymo tuoj virš prekystalio, alkūnių remiama, kaip dabar matau. Po prekystaliu įsitaisęs ramentukas.

– Ar turit sąsiuvinių tamsiai rudais viršeliais? Panašių į tokius, į kuriuos rašydavau mokykloje? – klausia vyras, dviem žingniais atsidūręs prie prekystalio.
– Turim, ana ten – krūvelė kampe, prie knygų, – šypteli kregždžiukas ir žvelgia sąsiuvinių pusėn. Vyras it gandras žingt žingt – nemato.

Eik, kregždžiuk, parodyk jam, eik.

Kregždžiukas išrausta, nosis it snapas, juodi plaukai iki pečių, mėlynos akys.
Visame knygyne sodrus vyriškas kvapas. Kregždžiukas ima ramentą, pamažu iriasi tarp lentynų, vyras iš paskos. Viršutinė ramento dalis marle apvyniota. Kad netrintų pažasties.

– Gražūs, – sako vyras, pačiupęs krūvelę sąsiuvinių rudais viršeliais, kregždžiukas šypsosi.
– Vaikams perku, – aiškina, – niekur kitur tokių neradau – tik pas jus.
– Ir nebūtumėt radęs, tik pas mus tokių dar likę.

Tanas įdėmiai klausosi.
Kregždžiuk, sumurma sau po nosimi ir akys nustebę – lyg ne jis būtų ištaręs. Tada vos pastebimai šypteli.
Lengvas šypsnys jo veido nedarko. Tada jis netgi gražus. Kaip kregždžiukas.