Miegoki, Lietuva, ramiai

Mano tėviške, Lietuva mano, žaliai apsirėdžius.
Tu – paglostanti sielą mama lygumėlių plačių.
Švelniai priglaudi nerimo stirnas, padrąsini briedžius –
leisk ir man prisiglausti šią naktį prie Tavo pečių.

Ant aukščiausios kalvos užsiropštęs stebėsiu, kaip dulkės
gula vieškelin vangiai, kol kregždės iškarpo kadrus
iš peizažų Tavųjų, tad jei pailsai – eik ir gulkis –
šiąnakt aš Tau pabūsiu už tarną, pabūsiu budrus.

Mik, pasaugosiu slėnį, kur suteka gėdos ir garbės.
Nesibaimink, pažadinsiu auštant, tikėki meldžiu.
Būsiu čia ir per šėlsmą audrų ir per pūgą sužvarbęs –
nesvarbu, kiek tai truks, pasėdėsiu po Tavo medžiu.

Ir neturi reikšmės, ar po beržu, ar skaudančiu uosiu
prarymosiu naktužę – šlamėsiu vienodai visuos.
Tau pakirdusiai pusbalsiu tautišką giesmę giedosiu,
o per  juosmenį Vaiva ryškia trispalve plevėsuos.