Senelio pasaka

Tėčio aš niekada neturėjau. Už tai turėjau labai gerą senelį. Jis išmokė mane skaityti. Ir pagroti gamą smuiku. Ir dar jis man išdroždavo dūdelę – kiekvieną pavasarį! Jis nebuvo šiaip sau pensininkas – taisė batus. Ne dėl pinigų – tam, kad turėtų ką veikti. Ir taisė taip gerai, kad greitai tapo garsus beveik visame mieste.
Vieną kartą stovėjau ir žiūrėjau į veidrodį – mane buvo ką tik labai trumpai apkirpę ir jaučiausi nejaukiai, todėl stengiausi priprasti. Taip bestovint, kažkas paskambino į duris, nubėgau atidaryti. Kažkokia moteris.
- Laba diena, berniuk. Ar čia batus taisantis meistras gyvena?
Pradėjo kauptis ašaros ir tarsi kažkas užstrigo gerklėje.
- Kad aš ne berniukas...
- Nesvarbu nesvarbu, bet ar meistras yra?
Jo nebebuvo jau dveji metai.

***
Senelis dar ir labai sirgo. Mama sakė, kad kažkada jam buvo klinikinė mirtis. Todėl aš juo labai didžiavausi. Kai paklausiau jo, ką tada numiręs matė, sakė, kad nieko, nes jo šiam pasauly nebebuvo. Bet turbūt nenorėjo man sakyti.
Kažkada besikuisdama tarp knygų radau jo rašytą laišką – rašė dar tada, kai manęs nebuvo. Tikriausiai prieš tą mirtį, kurią galbūt nujautė. Rašė, kad mirti dar nenori, bet jei taip atsitiktų, išeitų palikęs šį atsisveikinimą; rašė, kaip visus myli ir nenori palikti. Rašė ramiai ir aiškiai, lyg būtų su tuo jau susitaikęs. Skaičiau ir verkiau. Bet ėmiau dar labiau juo didžiuotis, nors jam to ir nesakiau.
Mes turėjome katę. Labai nemėgau kuopti jos tualeto. Tualetu mes vadinome dėžutę, kurią išklodavom laikraščiais ir priplėšydavome mažų popierėlių.
Keičiau katės tualetą ir staiga puoliau verkti. Ten tarp paklotų laikraščių radau senelio laišką.
Kito parašyti jis nebesuspėjo.

***
Niekada nemėgau anksti keltis. Tikra palaima būdavo savaitgaliais, kada gulėdavau lovoj vos ne iki pietų. Vieną šeštadienį mėgavausi ilgu rytmečiu, pradėjau mąstyti, ką veiksiu per dieną, kai į mano kambarį įsiveržė sesuo.
- Kelkis, reikės tvarkyt kambarius. Senelis numirė.