Knygos
Romanai (1899)
Poezija (602)
Pjesės (35)
Vaikams (137)
Kitos (891)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 41 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter



Knygynas manoknyga.lt




Žmogus be savybių

Žmogus be savybių

Žmogus be savybių Lietuvos skaitytojus pasiekė intelektualiausias XX a. romanas. Teodoras Četrauskas išvertė pirmąją austrų rašytojo Roberto Musilio (1880–1942) romano "Žmogus be savybių" ("Der Mann ohne Eigenschaften") dalį. Knyga stora – laukia kiti tomai. Musilis tarsi ir nėra labai ryški bei populiari literatūros figūra – jis neįtrauktas į XX a. pasaulio garsenybių enciklopedijas. Šio teksto autorė, bandydama pasitikslinti jo biografijos detales, vietoj Musilio aptiko daug populiaresnį raidžių Mu derinio pavardės pradžioje turėtoją – Mussolini. Tačiau tikriems intelektualizmo gurmanams Musilis atrodo kone kultinė figūra, o šis jo romanas – vos ne sakralinis tekstas. Elias Canetti knygoje "Susižvalgymai" prisimena: "Tais metais aš skaičiau Musilį ir niekaip neįstengiau pasisotinti jo "Žmogumi be savybių", kurio jau buvo pasirodžiusios dvi pirmosios knygos, daugmaž tūkstantis puslapių teksto. Tada maniau, kad jokioje literatūroje neatrastum nieko, su kuo tai būtų galima lyginti. Mane stulbino ir tai, kad kur tik beatsiversčiau vieną iš tų dviejų tomų, iškart pajusdavau teksto artumą. Tai buvo kalba, kurią aš pažinau, buvo mąstymo ritmas, kurį ir pats buvau patyręs, o visgi – tuo tvirtai tikėjau – nebuvo kitos tokios knygos kaip ši".

Romaną Musilis rašė labai ilgai – kone dvidešimt metų. Rašė skurde, stokodamas lėšų pragyvenimui. Vienoje buvo įkurta šio romano gerbėjų draugija. Ji rinko kasmėnesinį mokestį, kad išlaikytų rašytoją ir šis galėtų užbaigti romaną. 1938 m. draugija buvo uždrausta – dauguma jos narių buvo žydai. Paskutinius metus emigracijoje Šveicarijoje rašytojas praleido nykiame skurde. Bet rašė toliau. Musilis – tarsi vieno romano autorius. Jo pirmoji knyga "Auklėtinio Terleso sumaištys", taip pat išleista lietuviškai, atspindi jaunų žmonių perversiškus, žiaurius patyrimus kadetų mokykloje. Tačiau ši knyga dar niekaip nesufleruoja, kad būtent tas pats autorius parašys ir intelektualiausią amžiaus romaną.

Intelektualumas nebūtinai turi lemti romano kokybę. Kaip tik atvirkščiai – rašytojai dažnai vengia idėjų bijodami schematizuoti savo herojus, paversti juos vaikščiojančiomis pažiūrų klišėmis. Ir, matyt, ne be pagrindo. Kas lemia romano "Žmogus be savybių" patrauklumą? Galbūt ir tai, kad pagrindinio veikėjo Ulricho polinkis viską nuodugniai apmąstyti nenustelbia bendros romano siužetinės intrigos ir veiksmo dinamikos. Kiti veikėjai tiek daug nemąsto. Jie arba žudo kaip nusikaltėliai ties pamišimo riba (Mosbrugeris), arba atsiduoda jausminei beprotybei (Klarisa), arba palaidumui (Bonadeja), arba egzaltuotam idealizmui – savo išskirtinės misijos atgaivinant dvasingumą paieškai (Diotima), arba mąsto "soldafoniškai" (generolas Štumas), arba mąsto daug, bet yra labai patenkinti savimi (Arnheimas), arba mąsto pakylėtai (Valteris). Rašytojas sukuria beveik visą įmanomą antropologinę mąstymo tipų paletę. Ulrichas – tik vienas iš jų. Ulrichas matematikas. Jis mąsto kritiškai, nominalistiškai: taip, kaip yra įpratęs mąstyti tiksliųjų mokslų atstovas – be nereikalingos poezijos ir romantinio užsidegimo. Kita vertus, Ulrichas jau mąsto ir "anapus" tiksliųjų mokslų pasitikėjimo savimi trajektorijos. "Dieve mano, – pagalvojo jis, – juk aš nesirengiu visą gyvenimą būti matematikas". Ulrichas nepajėgia savęs apibrėžti ir "būti kažkuo". Ir tapdamas tuo "kažkuo" – mąstyti iš jam priimtinos perspektyvos. Ulrichas nesusitapatina su niekuo. Vis dėlto bando išaiškinti savo nuostatas ir kitiems – savo draugams, ypač moterims – Klarisai, Diotimai, netgi juslingajai Bonadejai. Pastarosios protinius gebėjimus ir moralę jis aprioriškai niekina, o ji pati iš Ulricho nori tiktai vieno – nesibaigiančios meilės, bet yra priversta šiurpti nuo ją įžeidžiančių jo abstrakčių kalbų. Romanas daugiasiužetis. Ulrichas tarsi prisiekęs vienišius, kita vertus, jis apipintas socialinių santykių tinklu. Į šį tinklą pakliūva ir prostitutę nužudęs Mosbrugeris, kurį Ulrichas mato tik teismo salėje. Jį pribloškia Mosbrugerio pareiškimas, kad šis esąs patenkintas, jog teismas jį pripažino pakaltinamu – paskutinę minutę, išvedamas iš salės, jis sušunka: "Aš esu patenkintas, nors turiu pripažinti, jog jūs nuteisėte beprotį!" Ulrichui pasirodo, kad tai iškreiptas, beprotiškas, bet vis dėlto žmonijos būties atspindys. Musilis sukuria žmogaus, kuris pasinėręs tik į savo apmąstymus ir atrodo įdomus tik pats sau, ištisą pasaulį-visatą. Tai romanas, liudijantis bet kurio, net abejingiausio visuomenei individo socialinio pasaulio multidimensiškumą.

Romanas nesubyra ir netampa painus, nes yra labai sumaniai sukonstruotas – matematiškai ar net mechaniškai tiksliai (Musilis pats studijavo karo inžineriją). Pro akis praeina daugybė veikėjų: tačiau jie pasirodo ir išbūna romano "scenoje" nei per ilgai, nei per mažai ir sugrįžta ritmingais tarpais. Romano veiksmas tarsi sudarytas iš paralelinių siužetinių linijų. Tačiau visos tos linijos sukasi viena orbita, labai mažoje erdvėje – tam tikro sluoksnio Vienos gyventojų "gyvenamajame pasaulyje". Visos šios paralelinės linijos nėra vienodos vertės. Romano pasakotojas solidarizuojasi tik su Ulricho siužetine linija, jo monologais. Visos kitos linijos reikalingos Ulrichą supančio pasaulio tuštybei ir kvailybei paliudyti. Kuo gyvena šis pasaulis? Tuo pačiu, kuo ir bet kuris kitas – mažas, uždaras ir besimaitinantis tik savimi pačiu. Labai imlus socialinis kritikas galėtų įžvelgti ir tam tikras paraleles su lietuviškuoju kontekstu, uždarytu "elito" rėmuose.

Dar viena romano žavesį kurianti ašis – paties autoriaus rafinuotas humoro jausmas. Iš esmės jis kuria socialinę satyrą. Nejuokingas tik Ulrichas. Nejuokinga taip pat kitame tome pasirodysianti jo sesuo Agata. Visi kiti veikėjai – juokingi. Tarsi turinti būti išmintingiausia šio romano herojė pavadinta Diotimos, kurios vienintelės pamokymų klausęs Sokratas, vardu. Tai saloninė dama, puoselėjanti Austrijos, gal net visos žmonijos, dvasinio gyvenimo atsinaujinimo viltis. Ji save laiko šio naujojo judėjimo iniciatore. Ką daro Diotima, kad įgyvendintų savo sumanymą? Pliauškia apie tai savo saloniniuose sambūriuose ir ieško kažkokios ypatingos idėjos, kuri galėtų suteikti šiam judėjimui kryptį ir prasmę. Galvoja ir niekaip nesugalvoja, ieško ir niekaip neranda. Kažkokiu būdu šiuose sambūriuose pradeda lankytis, matyt, karinės žvalgybos pasiųstas generolas Štumas. Jis pamilsta Diotimą, supranta, kad nebegali gyventi "be aukštesnės tvarkos savo galvoje", ir kaip riteris uoliai metasi jai padėti – ieškoti idėjos. Tuo tikslu generolas nueina į biblioteką. Skyrius "Generolas Štumas prasiskverbia į valstybinę biblioteką ir susipažįsta su bibliotekininkais, bibliotekų tarnais ir dvasine tvarka" bene pati juokingiausia romano vieta. Jis negali tiesiai šviesiai bibliotekininko paklausti, kur jam rasti pačią puikiausią pasaulyje mintį. Paklaustas, ko ieško, atsako, kad knygos apie svarbiausio dalyko įgyvendinimą. "Tai teologinė etika?" – klausia bibliotekininkas. Generolas nieko tiksliai nežino – jei žinotų, ko čia būtų atėjęs? Jis pradeda vapėti apie geležinkelio tvarkaraštį, pagal kurį būtų galima kursuoti tarp minčių tiesiogiai ir persėdant. Bibliotekininkas palaiko jį bepročiu ir išsigandęs pasprunka. Generolas taip pat persigąsta – jį pribloškia knygų gausa ir supratimas, kad niekada per gyvenimą jų nebespėtų perskaityti, nors ir labai norėtų. Tačiau generolas netampa Savamoksliu iš Jeano Paulio Sartre’o romano "Šleikštulys". Tas atėjęs į biblioteką genamas panašių pakylėtų dvasinių paskatų skaito visas knygas iš eilės pagal abėcėlę. Generolui pasiseka – jis aptinka savo mylimosios pėdsakus: jos atsirinktas ir paliktas knygas. Ji, pasirodo, irgi čia prieš kurį laiką buvo atėjusi ieškoti, kaip ir jis, svarbiausios idėjos. Slapta skaitydamas mylimosios knygas, generolas jaučiasi dalyvaująs vos ne dvasinėse jųdviejų jungtuvėse. O tuo tarpu pačiai Diotimai jos pačios sugalvota akcija atrodo vis mažiau įdomi. Daug įdomesnis jai tampa jos pačios romanas su vienu iš jos paralelinės akcijos entuziastų Arnheimu. Palikti vyrą – tekėti už Arnheimo ar netekėti – ši problema, pasirodo, gali būti ne mažiau svarbi nei dvasinio Austrijos atsinaujinimo idėjos paieška. Labai atsargiai, vien tik šaržuojant, nieko neįtaigaujant, Musiliui pavyko sukelti abejonių dėl egzaltuoto idealizmo dirbtinumo ir atskleisti pamatinių idėjų paieškos iliuziškumą.

Pagrindinis romano veikėjas Ulrichas skiriasi nuo kitų veikėjų tuo, kad vienintelis suvokia, kas vyksta. Likusieji, savo iliuzijas laikantys realybe, jaučiasi tokioje realybėje ir gyveną, o Ulrichas – priešingai. Jis jaučiasi gyvenąs tik galimybių pasaulyje. Jis negali jausti, kad jo paties savybės yra realios, nes nepasitiki savo paties asmeniu ir likimu. Iš čia ir keista rašytojo jam prilipinta klišė: "žmogus be savybių". Ulrichas neabejoja, kad žmogui, turinčiam proto, prieinamos visos jo rūšys, tad protas esąs svarbesnis už kitas savybes. Todėl Ulrichas jaučiasi vienodai ir arti, ir toli nuo visų savybių. Jos tiesiog jam nerūpi. Ulricho protą Musilis apibūdina kaip išskirtinai vyrišką: jis nejautrus kitiems žmonėms ir retai įsijaučia į jų padėtį, išskyrus tuos atvejus, kai juos reikia perprasti savais tikslais. Jis negerbia taisyklių, jeigu negerbia to, kuris jų laikosi. Jis taip pat nėra išvengęs idealizmo patirties. Kitados žavėjosi Nietzsche ir Dostojevskiu. Beje, draugo žmonai Klarisai jų sutuoktuvių proga padovanoja Nietzschės raštų tomelį, tuo sukeldamas jos aistrą ir Nietzschei – Klarisa rašo net oficialų raštą, siūlydama paskelbti Nietzschės metus, – ir jam pačiam. Tačiau pasipūtimas, kai didieji protai reikalingi vien tam, kad jais savo nuožiūra pasinaudotum, sulaukus trisdešimt dvejų metų atrodo tik jaunatviškai mielas. Jis kitados yra patyręs ir meilę – būdamas leitenantu pamilo majoro žmoną ir, tuojau pat nuo jos pabėgęs, iš toli rašė laikus. Iš jų išsiuntė tik paskutinį, kuriame rašo, kad didelė meilė apskritai neturi nieko bendra su turėjimu ir noru "būk mano", kylančių iš taupymo, kaupimo ir besotystės. Šia ištara jo aistra ir pasibaigusi. Kitados jis puoselėjo idėjas tapti žymiu žmogumi, išbandė kariškio, vėliau inžinieriaus, galiausiai – matematiko profesijas. Tačiau nė viena jo neužvaldžiusi iki galo. Jis jautėsi judąs laiko traukiniu. Ir jį vis labiau gožė jausmas, kad pravažiavo savo tikslą arba pakliuvo ne į tą liniją. Musilis sukonstruoja savo antropologinę žmogaus charakterio prigimties sampratą. Charakterių, pasirodo, esą devyni: profesinis, nacionalinis, valstybinis, klasinis, geografinis, lytinis, suvoktas, nesuvoktas, asmeninis. Žmogus iš esmės ir yra šių upeliukų – charakterių išplauta sekluma. Tačiau, pasirodo, yra ir dešimtasis charakteris – tai pasyvi neužpildytų erdvių fantazija, kuri neleidžia žmogui rimtai žiūrėti į tai, ką daro kiti devyni jo charakteriai. Šis charakteris atveriąs tuščią, nematomą ertmę, "kurioje tikrovė atrodo kaip fantazijos apleistas mažas žaislinis miestelis iš kubelių". Kai kam šis, dešimtasis, charakteris galbūt net nesusiformuoja. Ulrichui jis, ko gero, užgožia likusius. Jis niekada negali rimtai žiūrėti nė į vieną savo socialinį vaidmenį: kurį nors jų pamilti ar su juo susitapatinti. Dar gimnazijoje parašęs rašinyje, kad mylintis tėvynę rimtas patriotas privalo nelaikyti savo tėvynės pačia geriausia, buvo ištremtas mokytis į mažą Belgijos auklėjimo įstaigą ir ten išmoko niekinti kitų idealus jau tarptautiniu mastu. Jis tampa, Musilio žodžiais, Mėnulio gyventoju. Žadinančiu viltis, bet taip ir nepateisinusiu jokių vilčių. Labiau nei jaunystėje suvokia nutolęs nuo to, kuo norėjo tapti. Visas savo galimybes išpuoselėti turimus gabumus ir savybes jau buvo praradęs. Pirmajam tomui artėjant prie pabaigos Ulrichas "sau atrodė tiktai kaip po gyvenimo galeriją klaidžiojantis vaiduoklis, kuris apdujęs neranda rėmo, į kurį turėtų smukti".

Gal jis galėjo atsidėti filosofijai arba parašyti apie save romaną? Musilis pats jau brandžiame amžiuje, sulaukęs dvidešimt trejų metų, studijavęs filosofiją ir psichologiją ir Berlyno universitete apgynęs disertaciją pavadinimu "E. Macho doktrinos vertinimo klausimu", savo herojų Ulrichą apdovanoja sarkastišku požiūriu į filosofiją. Ulrichui patinka tik Nietzsche. Jį vienintelį iš visų filosofų kartais pacituoja. Kiti filosofai, sako Musilis Ulricho lūpomis, yra išnaudotojai. Kadangi jie neturi armijos, tai pasaulį sau pajungia įsprausdami į susigalvotą sistemą. Kodėl Ulrichas nieko nerašo? Paklaustas apie tai, jis atsako, kad jį pagimdžiusi motina, o ne rašalinė. Pats Musilis pasakotojo balsu prideda, kad nieko nėra sunkiau, kaip grožinėje literatūroje pavaizduoti galvojantį žmogų. Vienas didis išradėjas, paklaustas, kaip jam pavyksta sugalvoti tiek daug naujų dalykų, atsakęs šitaip: "Aš apie tai tiesiog nuolatos galvoju". Kai žmonės galvoja, sako Musilis, jų asmeniškumas susilieja su neasmeniškumu: "Todėl rašytojams galvoti taip sunku, kad jie stengiasi to išvengti". Ar ne per vėlu trisdešimt dvejų metų sulaukusiam herojui imti ieškoti savęs? Ulrichas nesijaučia labai patogiai. "Kodėl, – staiga pagalvojo Ulrichas, – aš netapau piligrimu?" Jis staiga įsivaizduoja tyrą piligrimo gyvenimą. Kadangi jis nepajėgė teigti gyvenimo, galėjo bent jau tarti kartu su šventaisiais jam "ne". Tačiau ir apie tai jis negali rimtai galvoti. Lygiai taip pat jis negali tapti nei nuotykių ieškotoju, nei poetu, nei būti nusivylęs: "Jame buvo kažkas, kas nenorėjo niekur likti, juto save šliaužiant pasaulio siena ir galvojant: juk dar yra milijonai kitų sienų". Nesakydamas realybei nei "taip", nei "ne", Ulrichas nuolatos bando išlaikyti "dar ne" modusą. Žmogus, kuris trokšta tiesos, tampa mokslininku; žmogus, kuris nori leisti išsilieti savo subjektyvumui, matyt, tampa rašytoju, bet ką daryti žmogui, kuris nori to, kas yra tarp vieno ir kito? Tokia "tarp" būsena, Musilio žodžiais, yra eseistinis gyvenimas. Artimas žodžiui "bandymas", tačiau visiškai nesutampantis su juo. Tokių eseistų karalystė, sako Musilis, yra tarp religijos ir žinojimo, tarp pavyzdžio ir meilės, tarp amor intellectualis ir eilėraščio. Ulrichas taip ir neperžengia šios tarpinės būsenos iki pat pirmosios dalies pabaigos. Jį tarsi išgelbsti laiškas, pranešantis apie tėvo mirtį. Jis susideda daiktus ir išvažiuoja. Kitame tome Ulricho gyvenimas labai pasikeičia. Bet apie tai lietuviškai skaitysime kiek vėliau – dar teks palaukti kokius metus, kol Četrauskas jį išvers.

Sociologas Zygmuntas Baumanas praėjusiais metais angliškai išleido knygą "Nepastovi meilė. Apie žmogiškųjų ryšių trapumą", kurioje svarsto šiuolaikinio postmodernaus žmogaus santykių su kitais klausimus. Pirmieji knygos žodžiai sugrąžina prie Ulricho ir Roberto Musilio romano, nes kaip tik jį Baumanas laiko paradigminiu nepastovios šiuolaikinės moderniosios visuomenės gyventojo tipu. Baumanas jaučiasi neturįs Musilio įžvalgos aštrumo, gebėjimo nutapyti šiuolaikinio žmogaus portretą taip spalvingai ir niuansuotai, kaip pavyko Musiliui. Jo paties potėpiai esą daug šiurkštesni ir fragmentiškesni. Šiuolaikinių tyrinėtojų reveransas prieš šešiasdešimt metų sukurtam herojaus portretui liudija neblėstančią rašytojo įžvalgos galią. Jei atliktume tyrimą, kokius kūrinius labiausiai skaito ir interpretuoja šiuolaikiniai filosofai, tai "Žmogus be savybių" kartu su Marcelio Prousto romanu "Prarasto laiko beieškant", ko gero, atsidurtų tokios įsivaizduojamos reitingų lentelės viršuje.
Žmogus be savybių

Jūratė Baranova
2004-06-15
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Vada
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2004
Vertėjas (-a): Teodoras Četrauskas
Puslapių: 596
Kodas: ISBN 9986-481-50-3
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Lavinamieji žaidimai, žaislai, knygos...

Knygos - internetinis knygynas

Cloudlix



Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą

Migloko