Žalčio žvilgsnis

Neperdedant galima vadinti šią knygą lietuvių prozos šedevru. Santūriu, taupiu stilium atveriami itin gilūs klodai ir milžiniška energija.

Tai sudėtingas, daugiaplanis kūrinys, jame yra ir istorinės sagos, ir kriminalinio romano elementų. Daug apie jį šnekėti neverta, nes, tikiuosi, jį skaitė visi. O kas neskaitė, – patirs atradimo džiaugsmą.

„Žalčio žvilgsnis buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš įvairiausių gniaužtų. Ligtoliniai mano apsakymai tebuvo pasibučiavimai kur nors po medžiais, atokiau nuo žmonių. O ši knyga – visiškas nekaltybės praradimas aikštėje vidury dienos“, – taip apie „Žalčio žvilgsnį“ sako pats rašytojas.

P.S. Pagaliau knyga padoriai ir gražiai išleista.