Knygos pradžioje randame štai tokią dedikaciją: „Knyga skirta atminimui visų protėvių, su kuriais jau nelemta susitikti“. Protėvių, kartų tema vystoma ir pačiame romane, jau nuo pirmųjų sakinių. Knygos pavadinimas - „Žalčio žvilgsnis“ - aliuzija į pirmąją nuodėmę, žalčio gundymus, o taip pat į Adomą ir Ievą - tai tarsi kartų istorijos pradžia.
Romane kalbama apie Meižių giminę - pradedant nuo vaikų, baigiant mirusiais seneliais, vis dar aktyviai dalyvaujančiais gyvųjų gyvenime - diskutuojančiais, retkarčiais pasirodančiais prie vieno stalo ar kalėjimo vienutėje. Tokių ir panašių absurdiškų motyvų „Žalčio žvilgsnyje“ apstu - štai, pavyzdžiui, kad ir senelio Lizano šermenys, kurios tęsiasi kelis mėnesius, o karstas visą šį laiką guli prie puotaujančių, be to, pirmąją mirties dieną nebegyvas senelis net pasodinamas prie stalo, kartu „geria ir valgo“. Vėliau lėbautojai atlieka įvarius kaimo darbus, neskubėdami laidoti senelio. Sakyčiau, „juodas“ humoras. Ir tai dar ne pabaiga. Kita, irgi absurdiška situacija - Meižys neša laišką, kuriame parašytas jo mirties nuosprendis, tačiau, nemokėdamas skaityti, Meižys šio laiško ne tik kad nesunaikina, o saugo ir stengiasi pristatyti adresatui. “Per šiuos fantastiškus įvykius mums Kondroto kūryboje atsiveria pergyvenimų plotmė, kurioje atsispindi neaiškumai, atsitiktinumai, staigūs likimo posūkiai” (Audronė Barūnaitė Willeke
„Naujieji laikai ir senieji mitai S.T.Kondroto kūryboje“).
Skaitant knygą, galima susipainioti tarp vienu metu einančių kelių siužeto linijų, giminystės santykių, vedybų, mirčių, monologų ir dialogų, Meižių šeimos kronikos, kuri tęsiasi gal 50 metų. Taip pat gausu aplinkos, daiktų smulkiausio aprašymo - kartais šias vietas tiesiog norisi praleisti, nesigilinant į detales. Tačiau svarbiausia romano idėja, būdinga apskritai Kondroto kūrybai (šis autorius, atrodo, vis dar atsigręžia į praeitį) - tai santykis tarp „mitinės pasaulėžiūros“ ir „naujųjų laikų“ racionalizmo“ (A.Barūnaitė-Wileke) - santykis tarp senovinėmis moralinėmis nuostatomis besivadovaujančios Meižių šeimos ir savanaudžių šiuolaikinių žmonių, vienas kurių - kapitonas Uozolas su savo keistenybėmis.