Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą

Taip jau yra, kad apie akivaizdžius dalykus kalbėti vengiama – esą ir taip visiems aišku. Juo labiau apie nuostabius. Tyliai atsidūstama, ir tiek. Vis dėlto žodis turi magišką galią bei ryšį su būtimi ir prasme, todėl tylėti negaliu. Nors knyga išėjo prieš du tris mėnesius, klykiu: „Pagaliau – balsas iš kitos Europos pusės, sava (bizantiškosios tradicijos), ne Rytų egzotika!“ Ir sava, ir svetima. Tik vargu ar vien dėl to Milorado Pavičiaus knyga geba stebinti. Nuostabu ir tai, kad ne atvirų meilės scenų vaizdavimu, ne šiaušdama šerį prieš tradicines religines ar pasaulietines vertybes. Na gerai, neabsoliutinkim mano žodžių: truputėlį ir iš esmės maištauja. Tačiau sutikit, kad klasiko – tegu ir avangardisto – maištas konstruktyvumu skiriasi nuo skandalisto performansinio balaganinio pasispjaudymo. Jis net ne primaišo į lengvai skaitomą intriguojantį skystalą banalių egzistencinių šūkių (kurie – pripažįstu – itin teisingi, bet nepaveikūs). Jis verčia ne aukštyn kojom, bet išvirkščiai („Vidinė vėjo pusė“), ir sėkmingai užmaišo fantastišką košę iš poezijos ir filosofijos. Vadinasi, romanas – įtraukiantis tiek protą, tiek virš-protą, tiek jusles. 

Dėmesio dėmesio! Pastanga įvardyti, kam priklauso Pavičius: magiškojo realizmo slaviškasis variantas: ne lipni kaitra, sekinančios aistros, ne gaivalingumas, ne tiek mėgavimasis natūralistiniais pasakojimo elementais, bet poetiškos sultingos keistenybės, vardijamos tarsi ritualinis užkalbėjimas, tam tikras estetizmas ir pasaulio deformacija. Knygos žmonės – ne gražuoliai ar kompleksuoti inteligentai; net jei jie ir gražūs, tai šiurpokai, yra natūralizmo – ir tikro, ir rafinuoto.

Pavičiui sapnas – tikrovės dalis; sapniška ir realistiška keičiasi raibuliuoja it vandens paviršius, taigi, viena vertus, – tikra makalynė ir poezija. Kita vertus, romane matoma nuolatinė pastanga suvaldyti chaosą, išvardyti, klasifikuoti, suvokti, kurti. Tai pozityvi teksto įkrova: kuo ryškiausia nuostata, kad kūrybinis veiksmas – vienintelis galimas net absoliučiam tapsme, siaučiant destrukcijai. Personažų gyvenimuose veikia dėsningumai, pasikartojimai, savotiškai žongliruojama metempsichoze: galima persikelti ne tik į kitą sielą (o taip, žinau, ką rašau!), bet ir pasikeisti mirtimis, veikti per kitą žmogų. Ką jau ten tikrovė, kad pats žmogus ne simetriškas, ne vientisas. O su pasauliu jis susiliečia tarsi be odos – taip jautriai, kad su juo šnekasi nuoširdžiai, tarsi besimylintys žmonės užsimiršę pasikeistų vienas kito kūnu ir vėl vandeniškai grįžtų į save. Bekūnės stichijos jo akyse įgauna tirštį. Kaip ir pati Pavičiaus kalba – pilna vaizdinių, juslingumo.

Apmąstymų temos klasikinės: kas yra laikas (ar vėjas), kas yra amžinybė, gyvenimas ir mirtis. Bet, po galais, kaip puikiai jos plėtojamos! Tai apie turinį. O štai ir apie būdą: tekstas svyruoja tarp aiškaus šnekėjimo, dviprasmybių, lyg ir beprasmybių, t.y. sentencinės (serbų liaudies ir ne tik) išminties ir poetinio svaigulio ar beprotybės.

Tiesą sakant, skaitytojo lūkesčiai dažnai nepateisinami, užtat tada jo laukia mano jau minėta nuostaba: apkeičiamos tradicinės vertės (ak, damos, kad žinotumėt, koks Pavičius galantiškas!), netikėtai kraipomi tikrovės parametrai, pasukamas žvilgsnis, apsigaunama skaitant pažodžiui. Sakiniai mina mįsles, o pasakojimo elementų kartotė – tartum likimo ženklus koduojančių kortų dėlionė, įmantri variacija, atliekama skirtingais instrumentais. Šito magiško vyksmo metu vis kaišioja galvą meno kalbų išverčiamumo, hesiška meno kalbos universalumo idėja.

Taigi taigi, knygelė išties gyva ir savarankiška – žargonu būtų – truputėlį „mèta“: ji kartais imasi savirefleksijos bei įtvirtina save kaip realybę (įrodymas: dalis apie Herą pradedama pranašo iš dalies apie Leandrą citata).

Baigiant – aplodismentai vertėjai (Laima Masytė) bei dailininkui (Romas Orantas). Ir, lenkdama galvą prieš Miloradą Pavičių, aš, lietuviakalbė anglaskaitė, laukiu jo „Chazarų žodyno“ pasirodymo Lietuvoje.

A, pamiršau trumpai papasakoti apie turinį? Prisipažinsiu, kad tyčia mėginau nuo to išsisukti. Na, jis tiesiog nenusakomas. Bet vietoj atodūsio – prašom: tų dviejų žmonių gyvenimai nesutelpa į kelias eilutes – juose svarbus pats vyksmas.