Šimtas metų vienatvės

Šimtas metų vienatvės – tarsi kondensuota Kolumbijos istorija, tačiau apimanti vien tik pačius kritiškiausius laiko tarpsnius; tai savotiška meilės enciklopedija, nagrinėjanti įvairias meilės apraiškas; tai nacionalinis epas, kur derinasi su tikrove mitologiniai ir pasakų motyvai; tai ir bendražmogiškas epas, kupinas skaudžių problemų, jaudinančių žmoniją. Šis šedevras buvo kuriamas kone dvidešimt trejus metus.

Lygiai tiek pat, įtariu, prireiktų, jei norėtumėte įsiminti ir išmokti atskirti visus šio romano veikėjus. Prisipažįstu, nesivarginau. Šeimyninė saga, kurioje visi vyrai yra Chosė Arkadijai, arba Aurelianai, o vyriškosios lyties palikuonių čia, patikėkit, netrūksta, visgi turi savyje kažką tokio neįprasto. Kažką, kas neleido man spjauti, nepabaigus skaityti.

Velniop tą Kolumbiją ir jos istoriją. Netgi ištraukus kūrinį iš istorinio konteksto, yra ką paskaityt. Yra kuo žavėtis. Ypač – dėl leidėjų paminėtų mitologinių-pasakų motyvų.

Trupinėliai. Chosė Arkadijas Buendija, išbandantis vis naujesnius čigonų atradimus. Tas pats Chosė Arkadijas Buendija, senatvėje pririštas prie kaštono. Melkiadas, vis mirštantis ir vėl atgimstantis. Melkiadas, išpranašavęs ir užšifravęs Buendijų giminės likimą. Aurelianas, gaminantis auksines žuvytes. Rebeka, valganti tik drėgną kiemo žemę ir kalkių tinką, kurį nagais laupė nuo sienų. Maži stebuklai.

Ir pati vieta – Makondas. Visų pamirštas, nuo visų paslėptas miestelis. Miestas, užkrėstas nemiga. “Tai karvė, kurią kas rytą turi melžti, kad gautum pieno, o pieną turi užvirinti, sumaišyti su kava ir gausi kavą su pienu”. Tokie ir panašūs rašteliai – prie kiekvieno „daikto”.

Miestas, nemėgstantis atvykėlių ir primestos valdžios. Miestas, turintis savo didvyrių. Miestas, paskendęs lietuje. Miestas, gyvenantis savo gyvenimą. Ratu. Miestas, pražudytas kraujomaišos. Visam laikui. ‘(…) nes žmonių giminės, pasmerktos šimtui metų vienatvės, antrą kartą neapsireiškia šioje žemėje’