Šėtoniškosios

„Nemanau, kad atsiras žmogus, kuris perskaitęs šias „Šėtoniškąsias“, panorėtų pakartoti jas gyvenime, tai ir yra knygos dorovingumo esmė...“

Dorovė?! Devyniolikto šimtmečio pabaiga. Žavių dendžių, dar žavesnių damų laikai. Laikai, kai nekaltybė buvo „saugoma“ iki vedybų, kai ištikimybė buvo tik gražus žodis, bet jos nebuvo paisoma, kai dėl meilės padarai viską. Gal mintis, kad niekas to, kas čia parašyta, nekartos gyvenime, yra dorovingumas, tačiau pati knyga dorovingumu nešvyti.

Šėtoniškiosios - šešios ilgos, pernelyg ištemptos istorijos, kurias pasakoja vyrai (visada maniau, kad iškalba pasižymi moterys). Istorijose daug nereikalingų įžangų, smulkių dėstymų, vėl įžangų, kol pagaliau prieinama prie atomazgos. Vis tik pastaroji atperka viską. Ji beveik visada šokiruoja ir nežinai kodėl - ar dėl pasakojimo stiliaus, ar, kad moteris vis išradingesnės, ar, kad istorijos neįtikėtinos. Smulkmenų gausa ir skaitytojo vedžiojimas tiesiai per aplinkui neapsunkina paties skaitymo. Tik labai norisi greičiau sužinoti, o kaip gi ten baigėsi karininko meilužei, kuri su pastaruoju susitikinėjo jos tėvų namuose? Kaip elgiasi įsimylėjusi moteris, kai jos ir meilužio laimei trukdo pasiligojusi žmona? Kam ryžtasi neapykantos ir keršto „apsėsta“ kunigaikštienė?

Viskas šioje knygelėje ir su visomis smulkmenomis.