Šėtoniškosios

Lietuvių skaitytojams mažai žinomas prancūzų rašytojas Jules’is Barbey d‘Aurevilly (1808–1889) modernizmo literatūra besidominčios Vakarų visuomenės seniai įvertintas kaip klasikas, paskutinysis iš romantikų, žavėjęsis Byrono asmenybe, tačiau nepakentęs tuo metu iškilusių respublikonų, susikūręs savitą pasaulėžiūrą, kurioje atsirado vietos ir dendžio, salonų dabitos įvaizdžiui, ir kataliko moralisto laikysenai, susirūpinimui dėl blogio pradų išsikerojimo žmonių sielose. Vis dėlto klasika klasikai nelygi – jo apsakymus ir apysakas kritikai, vertinantys XIX a. prozą, paprastai aptaria kaip keistenybę, anachronizmą: rašyti natūralizmo ir pozityvizmo klestėjimo laikais, jo kūriniai išreiškė priešingą požiūrį į apkvaitusį nuo revoliucijų ir technikos pažangos pasaulį. Autorius gilinosi į prašmatnų aristokratų gyvenimą, demaskuodamas kilmingiesiems garbės nedarančias silpnybes, sielų sąmyšį susidūrus su erotinėmis aistromis. D‘Aurevilly kūryba buvo priskirta dekadansui dar tada, kai šis terminas turėjo menkinamą reikšmę – juo vadinta literatūra, kuri neatitinka realizmo ar natūralizmo „kanono“, kuri racionalaus proto šlovinimo laikais drįsta teigti, kad žmoguje egzistuoja tai, kas nepažinu, nepataisomos ydos, neįveikiamos aistros. Nieko stebėtina, kad dėl užsidegimo vaizduoti negatyviuosius, „šėtoniškuosius“ žmogaus prigimties pradus šis konservatorius ir rafinuotų praeities papročių garbintojas postmodernizmo laikais skaitomas vos ne „atbulai“, vertinamas kaip ezoterinis, dekadentinis rašytojas, kartais dėl niūrių, slogių vaizdų priskiriamas vadinamai „gotikinei“ literatūrai. D‘Aurevilly nemėgo Zola ir visos natūralizmo mokyklos, siekusios žmonių veiksmus aiškinti biologinėmis, fiziologinėmis ar ekonominėmis kategorijomis, tačiau vertino Balzacą ir Baudelaire‘ą, kurių požiūriu žmogaus prigimtis nepaaiškinama, beveik nepažini. Jis suvokė, kad senos iliuzijos apie monarchijos ir aristokratijos dorybes žlugo, tačiau kartu buvo įsitikinęs, kad net ir pralaimėjimas gali būti orus ir keliantis įspūdį. Nors rašytojas kviečia ne žavėtis nedorybėmis, o vengti jų, tačiau skaitytojui paliekama valia apsispręsti, ne veltui jo apsakymų pabaigoje lemiamus žodžius ištaria būtent istorijos adresatas, arba klausytojų draugija nuščiūva, panirusi į apmąstymus. Anot d‘Aurevilly, visos temos, net ir labiausiai šokiruojančios, nesuteršia garbės nei istoriją pasakojančiam, nei jos besiklausančiam: „Nedorovingi yra tik Abejingi ir Pašaipos“ („Šėtoniškosios“, p. 7).

Rašytoją labiausiai išgarsino šešių trumpų apysakų rinkinys „Šėtoniškosios“ (1874), iki šiol laikomas dekadanso literatūros chrestomatiniu pavyzdžiu. Šias istorijas praėjus 130 metų nuo jų prancūziškojo leidimo išvertė Ramutė Ramunienė. Tai viena iš daugelio literatūrinio išsilavinimo spragų, kuri užtaisoma pavėluotai, tačiau efektingai – vertėja padirbėjo itin profesionaliai, tad pažintis su „lietuviškuoju“ d‘Aurevilly skaitytojo nenuvils.

Šėtoniškosios – tai, aišku, šešios moterys, pagrindinės veikėjos, kurioms būdingas poelgių ir sprendimų fatalizmas, kurios sukursto tragedijas, paaukoja savo gyvenimus dėl meilės, keršto ar kitų stipriausių aistrų. Šių istorijų struktūra gan komplikuota: tai pasakojimas pasakojime, kai atveriamos dvi erdvės ir laiko perspektyvos. Iškalbingas ir ekscentriškas pasakotojas dalijasi su klausytojais (triukšminga puotos draugija ar vieninteliu pašnekovu vidurnaktį provincijos kaimelyje sustojusiame diližane) tuo, kas slegia jo sąžinę. Pasakotojas nieko neslepia ir nedailina, neretai pamiršta aristokratams būdingus mandagumo ritualus ir pavadina daiktus tikraisiais vardais, nepaiso konvencijų ir atvirai dėsto ciniškas teorijas, net ir jausdamas klausančios publikos nepasitenkinimą dėl tokio blogo tono: "Taip, šitame padoriame, nepriekaištingame, tvarkingame, pašaipiame, šaltame iki liguistumo gyvenime, kur protas rodėsi viskas, o siela – niekas, būta romano. Jo būta, ir jis graužė ją po ta jos išore ir geru vardu, kaip kirminai, kurie graužtų žmogų dar jam nemirus" (p. 159). D‘Aurevilly netikėtai pats perima natūralistų, kurių negalėjo pakęsti, įvaizdžius – žmogus esąs tamsus biologinis gaivalas, besislepiantis po kūno apvalkalu, ribiniais momentais prasiveržiantis griaunančia jėga. Jo susidomėjimo centre – nevaržomi erotiniai impulsai, stiprios aistros, išbalansuojančios vidinę pusiausvyrą: „Raudonojoje užuolaidoje“ senas karininkas prisimena, kaip jo aistringame glėbyje kadaise numirė mylimoji; „Laimingi nusikaltime“ – tai istorija apie tragiškai pasibaigusį konfliktą tarp žmonos ir meilužės; „Moters keršte“ ispanų didikas susidoroja su savo žmonos favoritu, įsakydamas tarnams išplėšti jam širdį, o kūną sušerti šunims. Meilę visose istorijose lydi mirtis, pasakojamas istorijas pertraukia pasibaisėjimo šūksniai. Tokie žiaurumai gal ir būtų pateisinami, jei finale triumfuotų teisingumas. Tačiau jei taip ir nutinka, tai būna netikėtas teisingumas, neprimenantis atlygio už nedorybes: autorius pabrėžia žmogaus nepajėgumą spręsti, kas yra teisinga. Nedori veikėjai kartais vaizduojami su neslepiama simpatija: „Laimingi nusikaltime“ atomazga yra tarsi iššūkis tiek visuomenės nuomonei, tiek teisės normoms, – grafo žmoną nužudžiusi mergina tampa jo nauja žmona, jų santuoka laiminga ir pavyzdinė, jiems tetrūksta vaikų, tačiau naujai iškepta grafienė mano, jog tai privalumas, nes, jos žodžiais tariant, vaikai „dera nelaimingoms moterims“ (p. 129).

Kita vertus, teisingumą užgrūdinti mūšiuose karininkai ir aukštuomenės damos, kurių dėmesiui ir pateikiamos šios istorijos, supranta vienaprasmiškai – kaip kerštą. Kerštaujama daugiausia už pamintą orumą ir suterštą garbę, tačiau taip pat patiriamas malonumas, pažeidus griežčiausią garbės kodeksą, peržengus viešosios nuomonės nustatytas ribas. Veiksmingiausias kerštas – į mirtiną įžeidimą atsakyti tuo pačiu: kunigaikštienė d‘Arkos de Siera Leonė, pavydžiam kunigaikščiui brutaliai nutraukus jos ryšį su mylimuoju, keršija sutuoktiniui tapdama Paryžiaus prostitute, paaukodama reputaciją, kad ir nuo jos vyro būtų nuplėšta garbingo pono kaukė („Moters kerštas“). „Bedievių pietuose“ papasakotoje istorijoje saldus ir pragaištingas keršto malonumas padvigubinamas, dėl jo suyra erotinis trikampis. Įvykdžius kerštą ir susidūrus su padariniais prabyla sąžinė, ir tai paskatina herojaus moralinį atsivertimą: apstulbusiems sugėrovams, pagarsėjusiems ateistams ir krikščionybės niekintojams, kovų nugairintiems porevoliucinės Prancūzijos kareiviams jis praneša įtikėjęs begaline Dievo malone.

Visose d‘Aurevilly apysakose veikia ir patirtimi dalinasi aukštuomenė, su panieka žvelgianti į miestiečius („Kaip galėtume (...) bendrauti su visais tais miesčionimis, kurių tėvai pardavinėjo lėkštes mūsų tėvams?“, p. 136), ir jos atrama – karininkijos elitas. Šia visuomenės dalimi autorius žavėjosi, jai norėjo priklausyti, nors tam prieštaravo jo kilmė. Iš čia ir garbės, kilnumo aukštinimas, nuolat prasiveržiantys skundai dėl pražuvusios senų laikų dorovės. Kita vertus, ir nedorybės anuomet buvusios didingos, kėlusios baugią pagarbą, su jomis lyginant šiuolaikiniai intelektualų ekscesai tėra neklaužadų vaikų pokštai: „Tris keturias valandas šventvagiškai girtavusi ir rijusi, pono de Menilgrano valgomoji salė virpėjo ir išrodė visai kitaip negu tas skurdus restorano kabinetėlis, kur keletas literatūros mandarinų neseniai atšventė savo mažytę orgiją prieš Dievą po penkis frankus nuo galvos. Čia buvo visai kitaip lėbaujama!“ (p. 191).

D‘Aurevilly herojai priklausomi ne tik nuo erotinių aistrų, į jas panirę: jie lošia, puotauja, kaunasi dvikovose, juos graužia praeities nostalgija. Šviesiausia pasakojama istorija – „Gražiausia Don Žuano meilė“: čia jaunos mergaitės jausmai senam palaidūnui nieko nesugriauna, nes lieka neišsiskleidę, o pats jų adresatas apie juos sužino tik po daugelio metų. Senajam Don Žuanui nutilus, o dvylikai jo klausytojų pasinėrus į apmąstymus, autorius primena istoriją iš Korano apie Putifaro žmonos vergą, gražuolį Juozapą, į kurį įsižiūrėjusios ir užsisvajojusios moterys susipjaustydavo pirštus: „Bet dabar ne Juozapo laikai, ir jausmai valgant desertą nebe tokie stiprūs“ (p. 81). Taigi, autoriaus požiūriu, taurūs jausmai įmanomi tik kaip svajonė, o žmogaus pastangos gali juos tik suniekinti, suteršti. Tačiau ar šioje istorijoje taip pat būta šėtoniškų bruožų? Jais, be abejo, apdovanotas senasis viliotojas, tačiau juk ir jį įsimylėjusi mergina vadinama „mažąja kaukute“. Nelabųjų šmėklos neapleidžia aukštuomenės salonų, buduarų ir svetainių, įamžintos knygos puslapiuose, jos iki šiol liudija Barbey d‘Aurevilly nuostatą: „Prigimtis panaši į tas moteris, kurių viena akis yra mėlyna, kita juoda. Štai juodoji akis, nupiešta rašalu – ištvirkimo rašalu“ (p. 8). Norėtųsi palinkėti skaitytojui neužsimerkti pajutus į save nukreiptą aštrų XIX a. dekadanso laikus menančios akies žvilgsnį.