Seksas ir baimė

„Jis vadino „žuvytėmis“ (pisciculos) jaunučius berniukus, kuriuos įpratino žaisti sau tarp šlaunų, kai plaukydavo: jie jaudino jį liežuviu ir kandžiojimais (lingua morsuque). Savo varpą duodavo žįsti kaip krūtį dar nenujunkytiems vaikams, kad šie ištrauktų jo pieną. Šitai mėgo labiausiai“ (p. 11). Taip nešvankiai Svetonijus kalba apie imperatorių Tiberijų. Nešvankiai tik mums, sukrikščionintoms ir sukultūrintoms būtybėms, greičiau – padarams, kuriems atviros žmonių kopuliacijos reginys sukelia gynybinę reakciją – gašlų juoką arba šoko būseną.

Senovės Graikijoj viskas buvo gerai. Natūralus seksas. Biologija nesiskyrė nuo gyvenimo, o gyvenimas – nuo politikos. Kūnas, miestas, jūra, laukas, karas, kūryba – pavaldūs toms pačioms vaisingumo paskatoms. Bet graikus pakeitė romėnai. Augusto principato laikais phallus virto fascinus. Nustėrusiu fascinuotu žvilgsniu romėnai stebėdavo, kaip po lytinio akto jų phallus tampa mentula, ir juos apimdavo paniška baimė. O šios baimės padariniai buvo reikšmingesni nei imperijos sukrikščioninimas. Mus tebevaldo ta pati baimės sistema, mes reprodukuojamės savo žmonų įsčiose lydimi siaubo, atsiradusio veikiau iš baltų senato tėvų togų nei iš juodų krikščionybės tėvų sutanų. Džiugus graikų erotizmas virto baimės persmelkta romėnų melancholija. Romėnų taedium vitae tos pačios melancholijos pavidalu atgimė XV amžiuje, į XIX amžių grįžo splino vardu, o į XX – depresijos pavadinimu.

Štai tokia trumpa ir supaprastinta šios knygos esmė. 2002 m. Goncourt’ų premijos laureatas P. Quignard’as sugaišo begalę laiko šioms esė rašyti. Tai net ne esė rinkinys, o vientisas mokslinis veikalas! Skaityti – nelengva, bet patiri dvigubą malonumą. Įveiki mokslinę kitakalbę terminologiją ir randi savo sielai mielų idėjų. O tokių idėjų šiame veikale – nors vežimu vežk.

Beje, jei skaitėte kokį nors populiarų leidinį iš serijos „Senovės graikų legendos ir mitai“, tai žinokite, kad jame viskas netiesa. Jus apgaudinėja. Pavyzdžiui, Afroditė gimė iš jūros putos (tai tiesa), nes į jūrą buvo įmestas nurėžtas Urano penis (apie tai nutylima). Pompėjos freskose pavaizduotos patricijos stovi ne šiaip sau, jos lyg užburtos neatitraukia žvilgsnio nuo falo... (Fu, kaip viską suvulgarinau...)

Knygą skaičiau (greičiau – studijavau) bene savaitę. Sukaupkite visas jėgas ir pabandykite ją įveikti – rezultatai bus pribloškiantys. Ir patikinu, kad jokių nešvankybių jūs – visko bijantys kompleksuoti žmogeliai, užgimę iš didžiosios romėnų BAIMĖS, – nė su Diogeno žibintu čia nerasite.