Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia bus padarytas didelis mokslinis atradimas. Tautos apšvieta tebetęsiama: dabar rimtesnėje mokslinėje studijoje, rodos, sugebama išnagrinėti tai, ko net nemanėme egzistuojant arba ko priežastys atrodo savaime suprantamos. Šiuolaikinė mokslinė literatūra gali paaiškinti viską, o viską: pradedant tuo, kodėl „vyrai nesiklauso, o moterys nemoka skaityti žemėlapių„, ir baigiant tiksliu Žemės planetos atsiradimo scenarijumi. Bet perskaičius lieka įspūdis, kad ši knyga – ne mokslinė literatūra, o greičiau pseudomokslinė pseudoliteratūra: nei šis, nei tas.
P. Quignard’as pasirinko nelengvą kelią: parodyti, kad išsamios senovės romėnų ir graikų rašytinių šaltinių ir meno pavyzdžių studijos gali padėti suprasti šiuolaikinių civilizuotų europiečių seksualines neurozes. Jau įžangoje jo vartojamas „mes“ nuteikia gana skeptiškai. Čia daug teiginių, kurių kiekvienas „supakuotas“ į elegantišką metaforą ir pateiktas atskiru sakiniu iš naujos eilutės: kad galima būtų kiekvieną ilgai apmąstyti. Tačiau iki rimtesnės filosofinės studijos šiai knygai vis dėlto trūksta tvirtesnio teorinio pagrindo. Labai lengva (ir labai vyriška) yra sudėtingiausius procesus aiškinti vien tik faline sritimi ir su ja susijusiais reiškiniais.
Požiūris, aišku, gana įdomus kaip hipotezė, bet vis dėlto sukrečiančiam atradimui neprilygsta. Tiesa, besidomintiems antikiniu pasauliu, o ypač seksualine elgsena įvairių imperatorių valdymo laikotarpiais, čia labai daug įdomios informacijos. Vis dėlto iki galo perskaityti tikrai nelengva. Autorius taip aiškiai mėgaujasi savo teiginių svarumu, kad kartais juos net nelengva susieti tarpusavyje: nuo vieno atradimo peršokama prie kito. Be to, čia tiek lotyniškų citatų (dauguma jų atrodo ganėtinai beprasmiškos, nes toliau filologiniu požiūriu nenagrinėjamos, tad ne visai aišku, kokiam galui pateiktos), kad, rodos, rašytojas galėtų ir nesivarginti – išleisti savo studiją lotynų, o ne prancūzų kalba.