Satanistų vienuolynas

Pradėjau ne nuo „Satanistų vienuolyno“. Pradėjau nuo to paties paslaptingo, niekur interneto šiukšlyne nerasto Kęstučio Zubkos pirmosios knygos „Pankas“ (gal kada nors ir šiai knygai parašysiu recenziją, kai vėl užklups grafomanijos priepuolis). Abiejose knygose nagrinėjamos gana panašios problemos – žmonių blaškymasis, nerandant savęs, nusivylimas, mėgavimasis žemais dalykais, pasmerkimas, kritimas. Kaip matyti iš pavadinimo, „Satanistų vienuolynas“ yra radikalesnė ir kartu mažiau psichologinė knyga.

Apie „Satanistų vienuolyną“ galima išgirsti daug neigiamų ir šiek tiek teigiamų atsiliepimų. Akivaizdu, tai nėra intelektuali knyga ar knyga intelektualams. Aš jos negalėjau paleisti dėl kelių priežasčių: ne itin geros asmeninės psichologinės būklės, potraukio negatyviems vaizdiniams bei smurtui, kurių knygoje – nors sunkvežimiu vežk. Būtent pirmiausia todėl daugelis žmonių pasišlykšti, o paskui, praėjus nuostabai, atmetimo reakcijai (jeigu šioji nepriverčia knygos šveisti kuo toliau), pajunta nuobodulį: smurtas, sekso scenos (na žinoma, nesidžiaukite, su pertraukomis) tęsiasi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Jeigu vaizdai nepatraukia, (ir, sakyčiau, neįtraukia – tai priklauso nuo skaitytojo būsenos) užpuola nuobodulys: skaitantysis nemato, negali įsivaizduoti, pajusti nevilties, kraujo ir purvo, kuriais persunkta knyga.

„Satanistų vienuolyne“ satanizmas nėra pagrindinė tema. Esminis elementas, susiejantis šešis atskirus apsakymus ir dvi taip pat, kaip ir visa knyga, vadinamas romano „Satanistų vienuolynas“ dalis, yra blogis. Ant knygos viršelio rašoma, jog autoriaus tikslas buvęs „ne tik įkvėpti pasibjaurėjimą juo, bet ir pabandyti atskleisti blogio prigimtį, kad, anot Džois Kerol Outs, „... galima būtų su juo kovoti, užuot jo bijojus“. Šiaip ar taip, tie žmonės, kuriuos blogis atstumia, knyga pasibjaurės, o tie, kuriuos jis žavi, nesiims kovoti: kaip tvirtina Arthuras Schopenhaueris, „iš tikrųjų jis yra teigiamybė, pats save padarantis jaučiamą, o gėris, t.y. įvairialypė laimė ir visoks pasitenkinimas, yra neigiamybė – noro panaikinimas ir kančios nutraukimas“. „Satanistų vienuolyno“ veikėjai ieško neigiamybės, juos suranda teigiamybė.

Blogio apraiškos kartais gana primityviai nupieštos, ypač kur kalbama apie satanistus: tai tik jaunuoliai ir suaugusieji (Seimo nariai, teisėjai, policininkai?) žaidžiantys žiaurius žaidimus su savo ir kitų kūnais. Jaunesnieji aukoja gyvūnus ir tyčiojasi iš krikščionybės, vyresnieji masiškai dulkinasi, kiek gali, pagražindami visą procesą susigalvotomis pseudosatanistinėmis apeigomis. Naivi ir gyvuliška blogio išeiga. Tikrasis purvas – žmonių galvose, jų pakrikusiuose (arba ne) protuose. Jeigu kas nors man pasakytų, jog žmogus iš prigimties yra geras, pradėčiau isteriškai juoktis.

Jeigu esate psichiškai sveiki, stabilūs, neiškrypę, neištvirkę, mėgstate grožį konvencine prasme, neskaitykite „Satanistų vienuolyno“. Knyga neįkvėps kryžiaus žygiui prieš pasaulio blogybes (vėjo malūnus), tik sugadins puikią jūsų nuotaiką, ir, galimas dalykas, galiausiai jūs sugadinsite nuotaiką dar kam nors.

Ir, atleiskite už įkyrumą, dar viena gerb. A. Schopenhauerio citata: „Kas daug nesvarstydamas norėtų patikrinti teiginį, jog pasaulyje malonumai pranoksta skausmus ar bent abiejų esama po lygiai, tegu palygina jausmą gyvulio, kuris ėda kitą gyvūną, su pastarojo jausmu“.