Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama

Knyga apie du žmones ir jų meilę. Iš pradžių nesuprastą, neatrastą savyje, bet galų gale išlindusią į dienos šviesą ir paprašiusią dėmesio.

Tai istorija apie du vaikystės draugus ir jų kelionę per Pirėnų kalnus tam, kad kiekvienas atrastų save ir tikrąjį savo pašaukimą. Pagrindinis herojus, pasirinkęs dvasininko kelią, negali suprasti savo jausmų Pilarai, taip pat nedrįsta išduoti savęs ir savo įsitikinimų. Kaip ir dažnai būna, meilei trukdo nesusipratimai, tačiau mes patys esame didžiausi trukdytojai.

Ši knyga kupina dvasinių, biblinių motyvų. Tačiau jie neperkrauna visumos ir dera prie kelionės aprašymų, net intymių scenų.

Pagrindinis herojus turi pranašiškų, ekstrasensinių savybių: jis gali gydyti žmones, vos prie jų prisilietęs. Tai rodo jo ryšį su Dievu ir anapusiniu pasauliu, tuo tarpu Pilara, metusi karjerą ir atsisakiusi pastovumo, pasiryžta keliauti po pasaulį skleidžiant naująjį „tikėjimą“.

Gali pasirodyti, jog ši knyga apie Dievą ir religiją, tačiau tai tik maskuotė. P. Coelho viską sudėliojo taip, kad mes patys atsirinktume kas tikra, o kas ne, kas religija, o kur už jos pasislėpusi meilė. Tai tarsi auksas tarp pelų, vos vos žibantis, tačiau tvirtas ir brangus.

Taip pat labai įdomu, jog knyga pradedama pabaiga. Po to viskas aprašoma tarsi atsiminimais, ir baigiama labai lyriškai ir švelniai verkiant prie Piedros upės…