"kad esate mate šį filmą " - matę.
"šeima, kuriai vadovauja donas Vitas Korleonė, įsitraukia į karą su kitomis penkiomis Niujorko šeimomis." - che, iš šio sakinio kažkokį labai taikų ir neklatą vaizdą apie tai, kas vyksta knygoje, galima susidaryti. Šeima įsitraukia į karą su šeimomis. Praleidote du svarbius dalykus: 1. tai mafija; ir apskritai, 2. kas italų supratimu yra šeima.
"Vadinamąjį karą" - kas dar be jūsų šią situaciją pavadino karu? Tai jūs parinkote šį žodį, tad dalyvis "vadinamąjį" čia visai nereikalingas. Maža to - dabar galima susidaryti įspūdį, kad knygoje aprašomas menkas konfliktėlis, vadinamasis "karas". O juk yra nevisai taip.
"To pasekoje turkų kilmės Solozas" - turėtų būti: "Dėl to/ dėl šios priežasties turkų kilmės Solozas...", bet ir tai, su ta turkų kilme - kažkokio žodžio ten trūksta. Ir šiame sakinyje būtąjį kartinį laiką keisčiau esamuoju. Nes kažkaip susidaro įspūdis, jog pasakojate apie priešistorę, ar kažkokioje ankstesnėje knygoje aprašytus įvykius.
"Toliau vyksta žutbūtinė kova už išlikimą - tiek teisėtomis, tiek neteisėtomis priemonėmis." - che, o tai jau pamiršote, ką rašėte ankstesniame sakinyje: į Vitą Korleonę buvo pasikėsinta. Tai jums atrodo teisėta? Pamirštate, kad tai knyga apie mafiją.
"Solozą nužudo Vito Korleonės sūnus Maiklas (filme jį vaidina Alas Pačino), kuris po šio įvykio yra priverstas išvykti į Siciliją." - atsiribokite nuo filmo. Čia rašote ne filmo, o knygos recenziją. Taip kad.
"Ilgainiui Maiklas turės perimti dono vardą, nors to Vitas niekada nenorėjo." - kažkaip suabejojau, nes tiksliai nebeprisimenu. Bet kažkaip įtariu, kad Maiklas nenorėjo primti dono vardo, o ne kad Vitas to nenorėtų. Nors gal jau kažką painioju.
"Visos šeimos paveikslas yra gan simpatingas ir mėgstamas skaitytojų, nepaisant to, kad šeima užsiiminėja amoraliais dalykais, t.y. organizuotu nusikalstamumu." - nepainiokite meilės su politika ir, kaip pasakytų dėdė Hansas Kelsenas, teisės su morale. Ne kiekvienas amoralus dalykas yra nusikalstama veika, tuo labiau - dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje. O ir moralė per se yra labai slidus ir kintantis dalykas.
"Nepaisant to, jie gyvenimu mėgaujasi." - naaaaa, kaži ar taip jau labai gyvenimu mėgaujasi Koni, kai ją muša jos vyras?
"Koni Korleoni — Vito Korleonės dukra, svarbios rolės kūrinyje neužima" - visų pirma, ne "rolė", o "vaidmuo", "vieta". Antra - jei ji nesvarbi, tai kam apie ją rašote, aptardamas pagrindinius personažus?
"Clemenzas ir Tesis — antrojo bataljono vadai" - rašoma: batalionas.
"Nepaisant savo amoralumo, donas Korleonė yra simpatingas charakteris." - apie moralumą/ amoralumą jau rašiau, bet čia norėtųsi, kad recenzentas plačiau paaiškintų, tą dono amoralumą (arba tada iš viso to neminėtų).
"Knyga yra ir greita, ir vietomis lėta, džiausminga, bet vietomis liūdna, parašyta meistriškai." - kažkaip priminė anekdotą apie avis:
- Kiek čia avių?
- Baltų ar juodų?
- Baltų.
- 30.
- O juodų?
- Irgi 30.
- Kiek vilnos duoda?
- Kurios? Baltos ar juodos?
- Juodos?
- 1 kg
- O baltos ?
- irgi 1 kg.
- Tai kodėl tu, kai paklausiu apie avis, vis perklausi, apie baltas klausiu, ar apie juodas, jei nėra skirtumo?
- Yra skirtumas. Baltos avys yra mano.
- O juodos?
- Irgi mano."
Tai va, grįžtant prie recenzijos sakinio - tezė ir antitezė. Greita ir lėta (išeina - vidutiniškai greita), linksma ir liūdna (išeina - nei linksma, nei liūdna). T.y. - kai minite kardinaliai priešingus dalykus, jų nepaaiškindamas, tai nieko neduoda - nes 1 pridėjus prie -1 gauname nulį.
"Stipriai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta apsukrius ir gudrius žaidimus, kitaip tariant visiems, nes žaidimus mėgstame visi." - tai tada kam išksiriate mėgstančius žaidimus, jei galiausiai rekomenduojate knygą visiems? Ir kaip galite tvirtinti, kad žaidimus taip jau visi ir mėgsta? Atsiras koks nors bambeklis, nemėgstantis žaidimų - nors vienas vienutėlis, ir visas jūsų sakinys tampa absoliučiai niekiniu.
Apibendrinant - recenzentas aiškiai susižavėjęs šia knyga (net ir rašydamas kitų M. Puzo knygų recenzijas nesugeba atsiriboti nuo "Krikštatėvio"). Maža to - nesugebama atsiriboti ir nuo F.F. Coppolos filmo - recenzijoje kalbama praktiškai vien apie filme atkartotą siužetą (neskaitant kelių išimčių). Šiaip jau per daug išplepama siužeto detalių, recenzijos padalijimas į struktūrines dalis - nekoks sprendimas, nes personažai vis tiek pristatomi probėgšmais ir jų pristatymai taip pat labiau ne pristatymai, o to, kas su jais nutiko knygoje, santrauka. Recenzentas teigia, kad jam labiausiai imponavo donas Vitas, tačiau paaiškinimas, kodėl ir kas tokio ypatingo šio personažo charakteryje, galėtų būti daug išsamesnis ir tikslensis - dabar gi atrodo, kad donas Vitas - toks mielas dėdžiukas, kartais paspjaudantis ir pasikeikiantis (amoralus elgesys!), bet šiaip tai išėjęs į pensiją prižiūri anūkus ir nieko daugiau gyvenime ir netrokšta.
Recenzija atskleidžia per daug siužeto, tačiau nedaroma jokių gilesnių įžvalgų, tiesiog praslystama paviršiumi. Nepajėgiama atsiriboti nuo filmo. Silpnai.