Nors egzaminai šįmet ir buvo sunkūs, ačiū lietuvių gimtosios kalbos teksto suvokimo užduoties rengėjams, kad užduotyje paminėjo šią knygą – tai sudomino mane, ir aš perskaičiau vieną įdomiausių ir unikaliausių knygų savo gyvenime.
Tokių knygų išties mažai. Retai rasi gerą knygą apie devinto dešimtmečio pabaigą – dešimto pradžią. Taip, yra „Traukinių žymėjimas“, bet iš jo sukurpta legenda kartais rodosi šiek tiek perspausta ir dirbtinė. Tuo labiau – ten rašoma apie turtingą kapitalistinę Škotiją, o juk mes, lietuviai, tuo metu gyvenom visai kitaip, todėl negalime pajausti kažkokio bendrumo, tapatumo su pastarojo romano herojais.
O čia pagrindinis personažas – Klausas Ūlcštas (Ulzsht – tokiu pavardžių rasi tik Vokietijoje), užaugęs ir visaip kaip (tame tarpe ir lytiškai) subrendęs socializme. Romanas puikiai atskleidžia, kaip jauną žmogų iš tiesų (nors tai šiais laikais ir atrodo neįtikėtina) veikia socializmo ideologija, kaip sunku joje sveikai bręsti ir gyventi...
Viršėlyje parašyta -
„Labai graudi knyga, bet kas ją skaito, juokiasi iki ašarų”. Iš tiesų yra iš ko juoktis – perdėtas Klauso mamos švarumas ir higieniškumas (net žodį sex ji taria kaip vokišką skaičių 6 – sechs), bandymas nuslėpti pirmąsias erekcijas ir poliucijas, pirma seksualinė patirtis, socialistinės vasaros stovyklos, svajonės apie Nobelio premiją ir – juk priklauso – apie tai, kaip visas pasaulis nusidažys ryškiai raudona komunizmo spalva, netgi lytinis aktas su šaldytu broileriu. Beje, norėčiau pabrėžti, kad visi iškrypimai ir bjaurumai čia aprašyti kultūringai, net ideologiškai, kas daro juos dar juokingesnius.
O kai perskaitai, supranti, kodėl reikėtų verkti – Klauso Ūlcšto gyvenimas sulaužytas nuo pat jo gimimo, kai jis gavo sunkiai ištariamą pavardę, pasižyminčią viena balse ir penkiomis priebalsėmis. Jis – prasčiausias plaukikas, nieko nesupranta apie seksą, motina gniaužia jo lytinį brendimą, įvarydama baisius kompleksus, po to jis tampa prastu Stasi agentu... Ironijos viršūnė – toks žmogus atveria Berlyno sieną...
Gerai, kad romaną vertė vokiečių kalbą puikiai išmanęs rašytojas Jurgis Kunčinas, nes kažin ar kas nors, neturėjęs vokiečių kalbos meistriškumo arba rašytojo talento, būtų išvertęs jį deramai – manau, kad Thomas Brussig'as būtų labai patenkintas šiuo leidimu (jei tik mokėtų lietuviškai, aišku).
Tiesa, tobulybės juk nebūna. Iš tiesų, kartais dėl sunkios sakinių konstrukcijos, tiesioginės kalbos trūkumo ir neretų kartojimųsi norisi tiesiog užversti knygą – kartais būna nuobodu. Bet ją perskaitęs gali sau drąsiai pasakyti – perskaičiau sunkią, bet pilną ideologijos knygą. Žodžiu, tikra snobų laimė...