Herojai kaip ir mes

Dabar norėčiau priminti abu pažadus, kuriuos esu iš Jūsų gavęs mūsų pašnekesio pradžioje – pirmučiausia būkit geras, nenusukit į šalį akių, kai pradedu kalbėti apie savo pimpį. Juk nujaučiat, kad ir vėl pradesiu.

Taip ir yra. Nusisuksit akis — ir nesužinosit, kaip pagrindinio veikėjo lytinis organas sugriovė garsiąją Berlyno sieną. Neįmanoma? Skaitykit toliau.

Aš turėjau patį atkariausią vardą, aš buvau blogiausiai informuotas žmogus, aš buvau tualetų užkimšinėtojas, daiktų praradėjas, Mirusiųjų sekmadienio nuopisa ir paskutinis iš besikapstančių plaukikų. Žemiau ristis nebuvo kur.

Pasirodo — netiesa. Ir taip Klausas Ulcštas, žmogus beveik neištariama pavarde, atėjo į Stasi
(Staatssicherheit – valstybės saugumas buvusioje VDR). Nuo mažens svajodamas apie specialią misiją, kurios dėka jis išpopuliarėtų, vos nesusimauna vykdydamas paprastą operaciją — čia vėlgi kalta jo laki vaizduotė.

Vaikas, kuriam niekas deramai nepaaiškino apie „paukščiukus ir bitutes” (vyresnių berniukų teikiamos lytinio švietimo pamokėlės stovyklose kėlė jam greičiau šleikštulį, nei teikė vertingų žinių), užaugęs masturbuojasi besiklausydamas kasetės, kurioje įtariamoji – bibliotekininkė taria  Simone de Beauvoir (prancūzų feministė, „Antrosios bangos” pradininkė) vardą.

Ar toks žmogus galėjo sugriauti Berlyno sieną? Taip. Kaip visada — netyčia.

Kas netiki mano istorija, tas nesupras ir to, kas dedasi Vokietijoje! Be manęs čia viskas praranda net menkiausią prasmę! Nes aš esu naujosios vokiečių tautos istorijos nevykėlis! Ar šitai Jūs norėjote išgirsti?

Ar šitai?