Fuko švytuoklė

Ar kada nors buvote pagalvoję, kad egzistuoja tokia labai slapta žmonių grupuotė, tarsi dievai pasislėpusi kažkur, kad niekas nesurastų? Maža to, užsimaskavę jie net gali apsigyventi mūsų kaimynystėje. Grupės nariai stebi visą aplink juos verdantį gyvenimą, tarsi pasaulis tebūtų didelis skruzdėlynas. Jie gali sau tai leisti, nes žino didžiausią šio pasaulio paslaptį ir gali ja pasinaudoti (o gal ir naudojasi). Ką darytumėte, jei jums pasiūlytų prisijungti prie šios draugijos? Kurioje barikadų pusėje pasirinktumėte būti: pilkos žmonių masės ar grupelės išrinktųjų?

Manau, ši knyga kaip tik ir yra apie šias barikadas, apie jų statybų procesą ir padarinius. Apie žmonių susiskirstymą į protingus ir kvailus, stiprius ir silpnus, gerus ir blogus... Iš esmės kūrinyje daugiausiai kalbama apie fanatizmo ydas. Tai panašu į narkotikų poveikį: fanatikas-narkomanas iškelia save virš vadinamųjų paprastų žmonių ir tokiu būdu pasistato sieną. Kas įdomiausia, jis mano, jog yra geresnėje pusėje, o visi kiti (prasčiokai) to nesupranta. Kai kurie taip ir prabūna likusį savo gyvenimą, o kitiems staiga nušvinta protas, bet ką jau bedaryti – sienos taip lengvai nenugriausi. Prasideda abstinencijos laikotarpis. Neištvermingieji pasiduoda ir toliau tęsia sienos statybas, nes taip maloniau.

Kūrinyje vaizduojami trys pagrindiniai veikėjai: Jakopas Belbas, Diotalevis ir Kazaubonas (pasakotojas). Pirmieji du jau senokai dirba leidykloje, trečiasis – gerokai jaunesnis už anuos filosofiją studijavęs jaunuolis. Visi yra pakankamai daug apsiskaitę ir išmanantys pasaulio istoriją vyriškiai. Paskatinti kai kurių įvykių ir ypač daugybės autorių-mėgėjų, bandančių prakišti savo „naujai“ atrastas tiesas, jie taipogi pamažu įsitraukia į šitokių tiesų kūrimą. Jų kuriamos istorijos centre – tamplierių ordinas, neva turėjęs Planą, kaip savo galion pavesti visą pasaulį užvaldžius požemines telūrines sroves, tuo pačiu ir pačią Žemės planetą – jos vandenį, vėjus ir kt. Tačiau dėl nelaimingo atsitiktinumo jų Planas neišdegė ir didžioji paslaptis liko neįminta. Tad minėta trijulė pasišauna įminti šią mįslę. Tiesa, iš pradžių jie įsitikinę, jog tai tebus žaidimas. Vėliau, (jau ne kartą girdėtas pamokymas) žaidimas perauga į labai rimtus ir gyvybiškai svarbius reikalus. Taigi pabaigoje kiekvienas savaip supranta, jog žaisti su istorija ir žodžiais, iš kurių ji sudaryta, reikia labai atsargiai, nes lengvai gali nudegti.
Žodžiai – labai svarbi romano tema. Juk Umberto Eco – semiotikos profesorius, tad įvairūs ženklai, raidės, žodžiai jam yra gerai žinoma sritis. Vienas iš trijulės – Diotalevis – įsitikinęs, jog teisingai sudėlioti Toros žodžiai yra didžiausia paslaptis, raktas į Dievą, todėl tikras žydas turi pašvęsti visą gyvenimą šventosios knygos tyrinėjimui. Pradžioje buvo Žodis – skelbia Šv. Raštas. Ir žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų – dar viena visiems girdėta mintis... Sunku patikėti tokia didele žodžio galia, juk mes jais naudojamės kasdien, daugybę kartų suklystame, pasitaisome, atrodo, nieko baisaus neatsitinka. Vis dėlto! Daugybė modernių filosofų kalbėjo būtent apie žodžius. Sigmundas Froidas remdamasis kalbos klaidomis įrodinėjo pasąmonės egzistavimą. Šiandieninė prasta Lietuvos politinė padėtis dažnai aiškinama tuo, jog mūsų politikai „nusišneka“. Tad, bent dalis tiesos tame lyg ir yra.
Taigi galima drąsiai sakyti, jog ši knyga yra dar vienas bandymas parodyti, kad žodžiai nėra vien tik garsai ar mintys, kuriuos mes valdome. Poveikis abipusis, todėl tie, kas vis dar turite progą pasimokyti kalbos kultūros mokykloje ar kitur, nepraleiskite jos.

Beje, kūrinio veiksmas vyksta šiais laikais, todėl neapsieinama įvelti ir kompiuterių. Belbas savąjį naudoja vietoje dienoraščio, t.y. atveria jam sielą, rašo apie tai, kas labiausiai slegia, ko nedrįsta atvirai papasakoti net geriausiems draugams: kompleksai, baimės, santykiai su moterimis. Bet visa tai šiuolaikiniam žmogui jau turbū tapo įprasta...

Kitaip sakant, „Fuko švytuoklė“ yra išties didelis darbas, aprėpiantis tiek pavienio žmogaus sielos užkaborius, tiek globalaus mąsto problemas, tokias kaip pasaulio užvaldymo galimybė. Be galybės sausos informacijos ir susimąstyti verčiančių dalykėlių, kurie vis tik skaitytojui gali ir pabosti, įveliama ir detektyvo siužeto linija (ir čia jau tampa visai panašu į „Da Vinčio kodą“), ko gero labiausiai skatinanti perskaityti iki paskutinio puslapio. Neramina klausimas: kaip vis dėlto baigsis Belbui, kuris apsiskelbė žinąs daug daugiau nei žino iš tikrųjų, Kazaubonui, kuris išsiruošė gelbėti pastarojo, ir kitiems.

Užbaigiant pateiksiu citatą: „Ar manote, kad tie, kurie šoks čia šį vakarą, supranta visų dainos žodžių ir magiškų vardų prasmę?“ Šioje knygoje toli gražu nesupratau visko, kas ten parašyta, ypač šeštojo skyriaus, kuris buvo ganėtinai atsibodęs. Visgi, kaip jau minėjau, parašyti tokią knygą reikia tikrai nemažai pastangų, todėl ją perskaityti verta.