Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vladimiras Sorokinas. Degtinė, kraujas ir „Cukrinis Kremlius“

2008-04-29
Vladimiras Sorokinas. Degtinė, kraujas ir „Cukrinis Kremlius“

Rašytojas Vladimiras Sorokinas gimė 1955 rugpjūčio 7 – ąją Pamaskvyje, Bykove. Iki to, kai pradėjo reikštis kaip rašytojas, autorius buvo įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, dirbo žurnale „Smena“, tapė, iliustravo knygas, dalyvavo dailininkų konceptualistų parodose. Kadangi buvo atsisakęs tapti komjaunuoliu, kaip rašytojas formavosi Maskvos undergraundo aplinkoje, dėl to nenuostabu, kad ir pirmieji  jo kūriniai pradėti spausdinti ne tuometinėje Tarybų sąjungoje, o Vakaruose.

Plačiai V. Sorokino kūriniai Rusijoje pradėti publikuoti tik nuo 1992 – ųjų. Ir nuo to laiko abejingų jo kūrybai nėra – vieniems jis kelia susižavėjimą, kitiems – neapykantą. Pasak kritikų, V. Sorokinui išties pavyko išskirti milžinišką naujos kokybės energijos kiekį, pribloškiantį skaitytoją ir priverčiantį jį atsigręžti į save. Autoriaus tekstas aktyvus, jis, kaip vabzdžiaėdis augalas, prisiviliojęs gražiu žiedu, užpuola skaitytoją, provokuoja, erzina, dirgina. Pats V. Sorokinas kategoriškai teigia, kad literatūra neturi mokyti gyventi. Ji skirta ne tam. Ji turi teikti pasitenkinimą, o jos tikslas – priversti galvą dirbti, o  ne mokyti, kaip elgtis viešumoje. Lietuvių kalba yra pasirodę du rašytojo romanai – „Ledas“(2002, leidykla „Kitos knygos“) ir „Opričniko diena“ (2008, leidykla „Kitos knygos“). Šiuo metu, kai Kremlius rengiasi naujam šeimininkui, rašytojas Vladimiras Sorokinas baigė rašyti savo naują romaną pavadinimu „Cukrinis Kremlius“ („Sacharnij Kreml“).


Neseniai grįžote iš Vokietijos, kurioje ir anksčiau Jums yra tekę būti. Kaip manote, kur gyvenimas dinamiškesnis – Vakaruose ar gimtinėje?

Nežiūrint į tai, kad išoriškai Europa yra pasikeitusi, jos vertybės nė kiek nepakito. Ir tai gali pajusti iš karto, vos atsirandi Berlyne ar Paryžiuje. Jei kalbėsime apie Rusiją, tai čia praeito amžiaus dešimtasis dešimtmetis ir dabartiniai laikai – skirtingos epochos. Valdant Jelcinui, nepaisant daugybės chaosų ir svyravimų, Rusijoje pirmą kartą per daugybę dešimtmečių buvo stengiamasi įsisąmoninti, kad visa ko matas – žmogus, o ne imperinė valstybė. O dabar užtenka įsijungti televizorių, kad įsitikintum, jog yra atvirkščiai. Nuolatiniai pokalbiai apie didingą ir, svarbiausia, neklystančią bei nepriekaištingą Rusijos Valstybę. Ir kad žmogus, kaip ir anksčiau, privalo jai aukotis.

Ar verta tikėtis kokių nors permainų keičiantis Kremliaus šeimininkui?

Mūsų neskaidri valdžia – o jos neskaidrumas per paskutiniuosius 8 metus tik augo – verčia mus burti kavos tirščiais: kas bus? Nenoriu tuo užsiiminėti, stengiuosi gyventi šia diena ir jau seniai bandau save įtikinti, kad Rusijos ateitis – jos dabartis. Viena tik galima pasakyti: Kremlius yra tokia vieta, kurioje žmonės kažkodėl mutuoja ir tos mutacijos – etinės prigimties. Nereikia būti aiškiaregiu, jog suprastum, kad ir Medvedevas to neišvengs, kad jis keisis. Į kurią pusę? Sunku pasakyti.

Paskutinioji Jūsų knyga „Zapliv“ sudaryta iš apsakymų, kurie parašyti praeito amžiaus 8 – 9 dešimtmečiais. Kodėl nusprendėte juos publikuoti būtent dabar?

Kai kuriuose apsakymuose yra skirtingų totalitarinių režimų aprašymo su fantastikos elementais. Visa knyga – totalitarizmo entomologija, tai yra, totalitarizmo, kaip reto ir nuodingo vabzdžio, klasifikacija. Prieš dešimt metų maniau, kad išleisti šiuos tekstus būtų labai tinkama ir įdomu. Kažkodėl publikuoti juos norisi būtent dabar, kai šis retas ir nuodingas vabzdys vėl grįžo į mūsų erdves. Dešimtajame dešimtemtyje rodėsi, kad šie mano tekstai taip ir liko tame laike, o dabar juos perskaitę žmonės sako, kad jiems įdomu, kad jie patiria ne tik literatūrinį, bet ir fenomenologinį pasitenkinimą.

Kai juos rašėte, jau buvote postmodernistas?

Sakyčiau, kad šiuose tekstuose juntama modernizmo įtaka, egzistuoja tam tikri siurrealistiniai elementai. Nepriskirčiau jų visų postmodernizmui. Ir šiaip, esu prieš visa ko klasifikavimą remiantis viena paradigma. Pavyzdžiui, Nabokovas. Jo berlynietiški romanai ir vėlyvieji „Lolita“ ar „Ada“ – visiškai skirtingi kūriniai. Sudėtinga juos priskirti vienai krypčiai. Tas pats tinka ir kitiems rašytojams. Tam tikras mano knygas labai jau sudėtinga būtų laikyti postmodernistiškomis, savo forma jos daugiau tradicinės. Todėl vardai literatūroje mane visada domino kur kas labiau, nei kryptys.

Kurie vardai? Kažkam, galbūt, net pavydite?
Tolstojui. Jis Jasnoje Polianoje turėjo tūkstantį hektarų žemės. To galima pavydėti. Literatūrine prasme nepavydžiu niekam, nes neturiu konkurentų. Kuriu itin specifinę literatūrą. Taigi ir literatūrinio artumo niekam nejaučiu.

Kame slypi jūsų literatūros specifiškumas?

Na, bent jau tame, kad mano knygos tarpusavyje smarkiai skiriasi stilistiškai. Tarsi jas būtų parašę skirtingi žmonės. Man tiesiog kiekvieną kartą norisi save nustebinti. Tuo, matyt, ir skiriuosi nuo normalių rašytojų, kurie prieš dešimt metų suradę savo stilių, taip rašo iki šiol.

Neseniai baigėte rašyti romaną „Cukrinis Kremlius“. Ar tai romano „Opričniko diena“ tęsinys?

Ir taip, ir ne. Pasakyčiau, jog tai pokalbis ta pačia tema, bet su kita intonacija. Jei pirmasis romanas – tai pagrindinio veikėjo monologas, tai pastarasis – balsų, kalbančių ta pačia tema, choras. Abi knygos – bandymas išskirti rusiškosios valdžios ekstraktą ir jo paragauti.

Na, ir koks skonis?

Žinote, yra toks dalykas kaip kartusis šokoladas. Tai, matyt, ir yra tas skonis...Bendrai ne, ne taip, tai pernelyg paprasta... Jei sumaišytume stiklinėje degtinę, sniegą ir kraują, tai ir bus rusiškos valdžios, rusiškosios valstybės skonis. Daugelis mūsų jau priprato nuolatos gerti šį kokteilį.

O pats naujojo romano pavadinimas ar nenurodo tam tikro, perdėto saldumo?

Neabejotinai. Pamiršau pasakyti, kad į šį kokteilį reikia dar įdėti šešis šaukštelius cukraus. Bet daugiau kitų paslapčių apie šią knygą iki jos pasirodymo išduoti nenorėčiau.

Na, bent jau pasakykite, kuriais metais vyksta veiksmas?

2028 metais.

O ar galima tikėtis trečiosios dalies?

Nesakysiu. Tema baigta.



J. L.
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą