Undergroundo literatūros serija INTRO

Gediminas Baranauskas (leidėjas)

Serija INTRO atsirado kaip pasipriešinimas, kaip atsakas į šiuolaikinės leidybos, gal net, pasakyčiau, šiuolaikinės literatūros tendencijas. Literatūra vis labiau tampa preke, sukuriama pagal vartojo poreikius, remiantis rinkodaros taisyklėmis. Knygų rinkoje karaliaujantys Haris Poteris, Coelho, Danas Brownas neša didžiulius pinigus. Įsivyrauja sintetiniai, rinkai skirti produktai, kuriuos literatūros „svajonių fabrikas“ tiekia apsvaigusiai, iliuzijų ir užsimiršimo trokštančiai vartotojų rinkai.

Serija INTRO yra tai, kas išauga iš autentiškų patirčių, emocijų, kančių, haliucinacijų, baimės; iš nuosmukio ir utopijos; iš individualizmo, siekio maištauti ir paskelbti savo paties revoliuciją. Pastebėkite, kad visos knygos yra parašytos pirmuoju asmeniu ir glaudžiai susijusios su jų autorių biografijomis. Seriją INTRO įvardijome kaip „literatūrą be kompromisų“.

Šios serijos atranka labai griežta, tai turi būti pirmoji to autoriaus knyga lietuviškai, autorius turi būti išties reikšmingas. Ši serija nebus didelė, esame numatę 6 autorius: Po Charleso Bukowskio, Richardo Brautigano ir Eduardo Limonovo išeis Williamo S. Burroughso, Hunterio S. Thompsono ir Alleno Ginsbergo knygos. Galima būtų pasakyti, kad serija INTRO - tai įvadas į klasikinį 6-8 dešimtmečio literatūros undergroundą ir siejasi su beat, hipių judėjimais, bendru kontrkultūros horizontu.


Marius Burokas (poetas, vertėjas)

Dabar jau sunku patikėti tuo, kad prieš keletą metų mes Lietuvoje nebuvome išsivertę nė vieno didžiojo Amerikos rašytojo, dabar jau klasiko, o šiaip – maištautojo ir girtuoklio Charleso Bukowskio kūrinio. Tačiau galų gale atėjo laikas ir jam.

Smagu, kad INTRO serija prasidėjo kaip tik nuo Bukowskio, nes, tiesą sakant, sunku rasti dar labiau šios serijos sumanymą atitinkantį autorių – totalus undergroundas ir kartu – klasikas, nepritapėlis, nevykėlis ir – genialus rašytojas. Kita vertus, visi aplink - tiek lenkai, tiek estai, tiek latviai, tiek rusai – jau seniai buvo išsivertę šio rašytojo kūrinius. Aš pats sau jį atradau seniai ir kaipmat ėmiau versti, tačiau ilgą laiką neatsirado, kas galėtų jį išleisti. Tačiau ši problema kaipmat išsisprendė atsiradus leidyklai „Kitos knygos“ ir serijai INTRO.

„Paštas“ – pirmasis Ch. Bukowskio romanas (iki tol jis rašė ir straipsnius, ir apsakymus, ir poeziją), kurį jis parašė per mėnesį remdamasis savo darbine patirtimi ir įvairiais nuotykiais. Neseniai pasirodė ir dar vienas jo romanas – „Skaitalas“. Tai paskutinis didžiojo Buko romanas. Pastarasis gerokai skiriasi nuo visos jo kūrybos, mat tai yra puiki juodojo detektyvo, atsiradusio Amerikoje, parodija. O ir ne tik jo – čia gerokai pasišaipoma iš popkultūros, susižavėjimo ateiviais ir trečiarūšia fantastika, taip pat ir iš savęs paties. Šiame romane kur kas mažiau to bukowskiško niūrumo, kuris paprastai eina praktiškai iš vienos knygos į kitą.

Amerikoje Ch. Bukowskis kadaise buvo sukėlęs didžiulį šokį ir ilgą laiką buvo laikomas neabejotinu undergroundo karaliumi bei ignoruojamas literatūros profesorių ir elitinių kritikų, tačiau buvo skaitomas net tokių, kurie paprastai knygų neskaitė, nebent laikraščius. Rašytojas sugebėjo atvirai, neretai gan šiurkščiai, tačiau su ironija ir humoru parodyti žemutinio socialinio sluoksnio Amerikoje gyvenimą. Ypač pabrėžtinas jo bekompromisis požiūris – nenuolaidžiauti ir nedaryti jokių kompromisų nei sau, nei kitiems, o tiesiog rašyti taip, kaip gyveni. Žinoma, jo kūryboje gerokai pagražintos ir girtuoklystės, ir valkatavimai, tačiau skaitai ir jauti, kad žmogus gerai žinojo, apie ką rašo. Jo tekstai žavi savo tiesmukumu. Ypač tai pasakytina apie jo prozą, mat visus groteskus, siurrealizmą, fantasmagorijas jis daugiau atvėrė poezijoje.

Rašytojas išgarsėjo ir neįtikėtinais savo kūrybos skaitymais. Tai buvo jau ne skaitymai, o performansai – jis rėkdavo ant auditorijos, auditorija rėkdavo ant jo, paprastai būdavo girtas, mėtydavosi buteliais, elgdavosi, kaip nori, skaitydavo, kiek tik pats nori, tačiau, matyt, kaip tik dėl to žmonės jį labai mėgo. O pats Ch. Bukowskis tokių skaitymų baisiai nekentė, ir tai darė vien dėl uždarbio.

Ch. Bukowskis Amerikoje tuo ir išsišoko, kad nesutapo nė su viena srove, jam lygiai taip pat kliūdavo hipiai ir vyriausybė. Nė su vienu judėjimu jis neprasidėdavo, o buvo totalus vienišius. Pati dažniausia jo frazė – „Aš nenoriu matyti žmonių, nes jie mane užknisa“.

Šiuo metu kaip tik verčiu kito kultinio, praėjusiais metais mirusio, Amerikos rašytojo Hunterio S. Thompsono romaną „Baimė ir neapykanta Las Vegase“, kuris taip pat bus išleistas serijoje INTRO. Jo kūrinio esminė tematika ta, kad viskas – hipių judėjimas, laisvės troškimas, didžiuliai žygiai – baigėsi 1968 metais ir liko tik tai, kas buvo ir prieš tai – nykuma. Šiame puikiame romane ironiškai atskleidžiamas amerikietiškos svajonės vaikymasis, kai žmonės, prisikrovę pilną kabrioleto bagažinę alkoholio ir įvairiausių narkotikų, vyksta į Las Vegasą ieškodami tos svajonės išsipildymo... Jie patenka į totalią pinigų darymo aplinką, kurioje viešpatauja beprotiškas, laukinis kapitalizmas ir mėgina savaip šią aplinką ištverti. Pasak pagrindinių romano veikėjų – žurnalisto ir advokato, – „šią realybę ištverti įmanoma tik nuolatos mėginant išsikraustyti iš proto, o paskui žiūrėti, kas iš viso to išeis...“

Matyt, dauguma yra matę to paties pavadinimo kino filmą, tačiau knygoje, kaip paprastai ir būna, visko yra kur kas tirščiau. Čia plačiai dėstomas ir vertinamas politinis ano meto Amerikos kontekstas, kurio filme nebeliko, tačiau tekstui jis suteikia smagumo, o veikėjams – spalvingumo.

Šis romanas parašytas paties Hunterio S. Thompsono ir išrastu „gonzo žurnalistikos“ stiliumi. Tai maksimaliai subjektyvus, skandalingas, atviras ir bekompromisis stilius.

Ką mes laimime pasirodžius šioms knygoms? Visų pirma – mes užpildome savo išsilavinimo ir skaitymo spragas, mat šie autoriai lietuviškai išleidžiami pirmą kartą. Antra – turime puikią galimybę paskaityti išties ne tik gerą, bet ir labai gyvą, smagią literatūrą. Ir trečia – šioje serijoje leidžiamų knygų tematika tam tikru atžvilgiu labai panaši – tai žmonių išgyvenimai, susidūrus su tam tikra aplinka, kuri, beje, jau kurį laiką yra ištikusi ir mus.


Rolandas Rastauskas (poetas, eseistas, vertėjas)

Brautiganas kaip romanas

Prikėlinėti iš numirusių tokius žavius pražuvėlius (nepainioti su nevykėliais!) kaip Richardas Brautiganas – štai tokių tolimų provincijų kaip Lietuva dalia postmodernybėje! Abu reklaminiai šauktukai verčia atkreipti dėmesį į nesaugiausią prozos sritį – romaną, kurio žanrinės stigmos vis neužsiraukia ir neužsiraukia gležname mūsų raštijos kūne. Kokių tik injekcijų ir investicijų nesigriebta, kokių euroužkeikimų neprisėklinta, kokių skustagalvių šamanų nesišaukta – o to romano kaip nėr, taip nėr. Jeigu kokiai mergaitei staiga ima ir mažne pavyksta, kitos mergaitės su lediniais, druskiniais ar žižekiniais plaktukais beigi dalbomis kaipmat sumaitoja į saldainių dėžutes panašius knygų kūnelius. Pagrindinė mūsų bėda – įtikėjimas pavyzdžio galia, kurį skleidžia leidėjų „VP“, kai netgi sąmoningas nutolimas nuo tų nelemtų pavyzdžių, nepasakyti sąmoninga erezija, užuot „vežusi“, skandina. Štai kodėl net keturiais dešimtmečiais vėluojantis Brautiganas (poetiškas „romano“ rimas!), iškelia labai profilaktišką klausimą: gal išties reikia kurti Naujojo Rojaus utopiją, užuot „mimezinus“ mėmišką egzistenciją? Neslėpsiu, man labiau prie širdies absoliučiai žavūs Brautigano apsakymai, tačiau ir į jo keistus, psichodeliškus neva romanus niekas netrukdo pažvelgti pro įstabios mažosios formos akinius. O hipiški akiniai, sako „Pravdos“ modnikai, vėl yra labai in.


Darius Pocevičius (poetas, vertėjas)

„Kūryba – tai, be abejo, būdas pakeisti pasaulį. Kenkėjiška veikla. Rašytojas irgi nusikaltėlis, kenkėjas. Rašytojas – ne tas, kuris rašo romanus. Geriausias rašytojas yra mąstytojas. Žmogus, mąstantis apie pasaulį ir siūlantis tam tikrų atsakymų“. Taip šiandien kalba kultinis rusų rašytojas ir visuomenės veikėjas E. Limonovas.

O prieš 30 metų jis buvo tik Edička. Vargšas niekur nespausdinamas avangardinis poetas, palikęs SSRS ir išdūmęs į Vakarus ieškoti kūrybinės laisvės. Provincialus jaunas vaikinas, svajojęs apie rašytojo karjerą, tikrą meilę ir laisvą gyvenimą.

Tačiau visos tos svajonės greit žlugo. Jis pamatė, jog „čia“ tas pat, kas ir „ten”. Gal net blogiau. Aplinkui tvarkingi buržua – kostiumuoti amerikiečiai, jo kūryba niekam nereikalinga, neturtingam emigrantui visi keliai uždaryti, o meilei irgi reikia pinigų.

Tada jis suprato, jog laisvieji Vakarai tėra tik mitas, stipriai išpūstas propagandinis burbulas. Tad sėdo prie rašomojo stalo ir per stebėtinai trumpą laiką parašė savo pirmąjį nemirtingą kūrinį. „Iškritęs iš visų kolektyvų, žmogus išsigando ir užkaukė. Kadangi Edička turėjo tam tikrų literatūrinių įgūdžių ir talento, jo kauksmai susidėjo į literatūros kūrinį“. Taip gimė romanas „Tai aš, Edička“.

Tai visų pirma individualizmo manifestas, „vieno prieš visus“ šauksmas. Tai – maištas prieš vakarietišką ir ypač amerikietišką visuomenę, „abejingumo monstrus“. Tai atviro sekso ir necenzūrinės leksikos iššūkis. Tai himnas meilei ir prakeiksmas vienatvei, nevilties ir beprasmybės biblija.

Lietuvoje, krašte, kuriame neseniai įsiviešpatavo vakarietiškos buržuazinės vertybės, krašte, kurį, ieškodami savojo Eldorado, palieka šimtai tūkstančių jaunų žmonių, „Edička“ ypač aktualus.

Manau, perskaityti „Edičką“ bus naudinga ir neapsiplunksnavusiam emigrantui, ir senam anarchistui. Šis romanas primins audringą jaunystę solidžiam verslininkui, o namų šeimininkės galės verkti skaitydamos beprotiškos meilės istoriją.

Jis skirtas visiems „Edičkoms“. Tiems, kurie nors kartą gyvenime bent patyliukais yra ištarę: „Eikit jūs visi!..“