Rašyk ką nori?

Gyvename sunkiais laikais. Vaikai šiandien skaito per daug – bibliotekininkų duomenimis, daugiau negu prieš dešimtmetį – ir pageidauja vis naujų knygų, ypač siaubo. Mokytojai skundžiasi su jais nespėjantys, nes bibliotekose neužtenka egzempliorių, juos perkant mokykloms nebelieka pinigų naujiems langams, o kiek dar laiko sugaištama vis atnaujinant rekomenduojamų vasaros skaitinių sąrašą.

Ne tik vaikai tapo knygų rijikais. Kaimo bibliotekininkės priverstos tempti krepšiuose knygas iš viešųjų miesto bibliotekų, žmonių nebeužkiši meilės romanais, jie reikalauja eseistikos ir mokslo populiarinimo veikalų, o daugiausiai skaito išgerti mėgstantys vyrai. Į Vilniaus knygų mugę iš rajonų suvažiuoja sausakimši autobusai, degindami brangų benziną, kurio taip reikia pasėliams arti, o prieš Kalėdas knygyne, užuot kontempliavęs artimo meilę, žmogus priverstas tą artimą stumtelti alkūne, nes reikia irtis per minią kaip anksčiau prie silkės.

Pavyzdžiui, šiemet per šventes vietoj vazų ir auskarų gavau dovanų šešias knygas, o dar vieną pasidovanojau pati.

Kartu su paklausa auga ir pasiūla – visi, kaip kokie islandai, staiga užsikepė rašyti ir prie penkių populiariausių mūsų krašte norų (pasistatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką, laimėti loto ir būti parodytam per televiziją) prisidėjo dar vienas – parašyti knygą. Naujasis noras taip greitai kyla į sąrašo viršų, kad netrukus galėsime kalbėti apie tradicinių vertybių krizę Lietuvoje. Gerai dar, kad kai kurie rankraščiai nugula Lolitos Varanavičienės stalčiuose, kitaip būtume palaidoti po lektūros lavina, užtrokštume nuo spaudos dažų kvapo, o per žinias daugiau nieko nematytume, tik kad tokiame ir tokiame poetų festivalyje žmonėms vėl kabinami vainikai.

Nėra kalbos, kad šios problemos į Lietuvą smelkiasi iš užsienio, nes ir ten kasmet atsiranda galybė naujų autorių, o juk rašo ir senieji, net Gabrielis García Márquezas. Galima tik pavydėti žmonėms, kurie prieš porą dešimtmečių save kaip skaitytoją išreikšdavo nusipirkę didelę, bet vis dėlto aprėpiamą „Pasaulinės literatūros biblioteką“ ir enciklopedijas, o tokio knygų cunamio net įsivaizduoti negalėjo.

Todėl ypač didelė atsakomybė šiandien tenka kultūrinei spaudai. Pirma, ji turi būti kaip drenažo vamzdis, saugantis Lietuvą nuo naujų rašytojų tvano – gal kai kuriems užteks savo tekstus spausdinti laikraščiuose. Antra, kultūrinė spauda turi veikti ir kaip kompensuojantis bei dėmesį atitraukiantis mechanizmas – gal užsiėmę skaitymu žmonės mažiau turės laiko rašyti. O svarbiausia – kultūrinė spauda gali išgelbėti mus nuo smegenų perkrovos tapdama komunikacijos tiltu tarp rašančių ir skaitančių. Jums apie mus, mums apie jus, jie apie save, kažkas apie knygas, mes apie visa tai, ach, jūs taip, bet iš tiesų yra kitaip, ir taip toliau – tik šitaip viens kitam padavę ranką galėsime išsilaikyti šiame Neramiajame knygų pasaulio vandenyne nenuskendę, o gal net patirsime dar didesnį skaitymo malonumą.

O tokios spaudos padėtis Lietuvoje dabar komplikuota. Nors jau antras dešimtmetis gyvename rinkos ekonomikos rojuje, į rinkoje vykstantį Didįjį Sprogimą niekas nereaguoja.

Net prieš karą taip blogai nebuvo. Tada ir paprasti laikraščiai turėjo ne tik specialų knygų skyrelį „Atsiųsta paminėti“, bet ir pikantiškesnę skiltį „Kur atostogauja rašytojai“, kurią susidomėję skaitė žmonės. Ir ne tik rašančiųjų atostogos rūpėjo – jei kokia poetė pereidavo iš vieno literatūrinio almanacho į kitą, visi imdavo plaukus rautis ir rėkti nesavu balsu, nelyg būtų Valatka į „Respubliką“ parašęs ar koks arkivyskupas atsivertęs į islamą.

Dabar nieko panašaus. Rašyk tu ką nori ir eik tu kur nori.

O ir nėra kur, nes ir laikraščių tam reikalui beveik nebėr.

Teisybė, internete yra visko. Tačiau „Šiaurės Atėnų“ popieriškumas unikalus, todėl šiam leidiniui, kaip vieninteliam, skaitytojas gali daug ką atleisti.

Tegul tai gana uždaras laikraštis, kurio sugebėjimu orientuotis šiuolaikinėje Lietuvos ir užsienio literatūroje abejoja ne tik Paulina Eglė Pukytė. Tačiau čia kartais parašo Jūratė Baranova, iš gatvės ir interneto vis dar užsuka Gintaras Beresnevičius, čia Sigito Gedos gerbėjai randa jo popierinį „neblogą“, čia etnokultūros tyrinėtojai ir mažų žmonių stebėtojai pateikia vertingos medžiagos, o kas nors išsilavinęs ką nors išverčia – tradicinį rusų absurdą ar kokį straipsnį iš anglų dienraščio internete, tai irgi gerai – šiais laikais bet koks protingas žodis, užrašytas ne ekrane, o popieriuje, yra vertybė. O kartais čia parašoma ir apie vieną kitą knygą. „Šiaurės Atėnai“ mieli mums, mes paburblensim, bet šeštadienį vėl nusipirksim, o gal net užsisakysim visiems metams, taip balsuodami už paprastumą, nes ši savybė daro daiktą tinkamą ir studentui, ir prezidentui.

Tačiau „Šiaurės Atėnai“ artėja prie ribos, kai sprendžiu – eiti prie urnos dar kartą ar ne. Taip atsitinka būtent tada, kai laikraštis ėmėsi labiausiai mano trokštamos trečiosios funkcijos – jis pagaliau pradėjo nuosekliai rašyti apie knygas. Taip neįdomiai, kad neverta būtų net užsiminti, bet tų tekstų nykumas ir yra priežastis, dėl kurios Dvynių žvaigždžių slapyvardžiu pasirašančiųjų puslapis prašyte prašosi komentaro.

Manau, jei šių autorių sesija tęsis, ji taps vizitine „Šiaurės Atėnų“ kortele. Neturiu ką pasakyti žmonėms, kurie tuos vaizdelius rašo – Lietuvoje yra žodžio laisvė. Gali būti, kad šie vyrai, žinantys Castanedą ir „Trečio brolio“ užkulisius, vartydami iš spaustuvės išėjusį naują numerį gėrisi savo rašiniais ir net įžvelgia juose drąsą, originalumą ir aštrią ironiją.

Tačiau problema yra skaitytojas, kuris buvo išlepintas „Šiaurės Atėnų“. Šiais sunkiais rašymo ir skaitymo manijos laikais toks skaitytojas ilgisi komunikacijos tilto, o dar labiau jis ilgisi talento, įdomios minties ir garbingumo, paprasčiau kalbant – skaitytojas ieško, su kuo susikibti už rankų, o gauna tai, ko, pirkdamas kultūrinį popierių, nesitiki.

Interneto kultūra neišvengiamai daro poveikį spaudai. Tačiau internete keiksmažodžių, asmeniškumų ir lėkštų užgauliojimų prisodrinti komentarai nepretenduoja būti kuo nors kitu, kaip tik beveik fizine rašančiojo iškrova ir informaciniu triukšmu, be to, už jų, net už pačių vulgariausių ir anonimiškiausių, visada yra kompiuterio, prijungto prie interneto, skaitinis adresas. „Šiaurės Atėnuose“ po tokiais komentarais norėčiau matyti pavardę – ji būtina, kad galėčiau diskutuoti su autoriumi ir gerbti leidinį. Net jei tie tekstai yra tik „patiko, nepatiko, ot p...kas“, vis dėlto tai – žmogaus pozicija. Nepabijojus jos išsakyti turėtų užtekti drąsos ir pasirašyti.