Minint Vytauto Mačernio gimimo metines

Šiais nesuvaldomo visuomenės veržimosi į ateitį ir postmodernizmo klestėjimo laikais retas žmogus stabteli ir atsigręžia atgal. O toks atsigręžimas asmenybei yra tiek pat svarbus kaip ir meilė, pripažinimas ar saugumo jausmas. Praeityje galime surasti tai, ko taip įnirtingai nerandame ateityje. Istorija mus moko, saugo, įspėja, tobulina, keičia, parodo ir paprasčiausiai veda. Kur? Į šį klausimą lemta atsakyti tik mums patiems. Tebūna šis straipsnis mažytis bandymas priminti tai, kas jau seniai palaidota užmaršties kapinyne.

Didžių žmonių XX amžiuje Lietuvoje buvo daugybe ir bent kelis iš ju čia išsamiai aprašyti būtų labai sudėtinga. Todėl rašysiu apie vieną. Žmogų, kurio gyvenimo pavyzdys įkvepia, suteikia stiprybės ir jėgų.

Neseniai "Pilies knygyne" atradau naują Vytauto Mačernio eilėraščių rinkinį „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse... Poetas, ne vieną kartą žavintis savo nemirtingomis eilėmis, atgimsta vis iš naujo. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys - tai neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidomintį lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, bet ir kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų sukakę aštuoniasdešimt treji. 

Iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas - tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir studijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną. Karo metais išvaikius universitetą, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas - vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų.

Poetas vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai. Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja, likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktinės sviedinio skeveldros 1944-aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių Kalvarijoje, netoli savo tėviškės. Jis taip ir nesulaukė išsvajotos karo pabaigos, palikdamas neužbaigtą paskutinį kūrinį...

Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybė, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eileraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir - pagaliau - nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą - juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas „aukštąsias akimirkas”.

Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos istorijos vedami į dar didingesnę ateitį...